Dvaro klajūnas (23)

Vieną sekmadienį, kai visi, sugrįžę iš bažnyčios, pavalgė pietus ir tėvas jau ruošėsi eiti prigulti, o motina baigė nukraustyti stalą, Alesia, sulaikiusi be išeinantį tėvą, kreipėsi į motiną:
– Tėte ir mama, niekur neišeikit. Mes su Algiu norim jums kai ką pasakyti.
Susidomėjęs Galinis atsisėdo atgal ant kėdutės, o motina, baigusi sudėti į lentyną šaukštus ir nusišluosčiusi rankas į rankšluostį, atėjusi taip pat atsisėdo prie vyro. Kai jie taip susėdo priešais, Alesia su Algiu, lyg vienas kitą padrąsindami, susižvalgė ir taip kaip pridera pirmas pradėjo Algis.
– Mes su Alesia norėtume susituokti, – jaudinosi vaikinas, – ar sutiktumėte už manęs išleisti savo dukrą Alesią?
–  Nė negalvokit, – lyg iš anksto būtų paruošęs atsakymą, kaip kirviu nukirto Galinis. – Jokių ženatvių nebus. Kol kas Alesiai už nieko negalima tekėti.
– Kodėl, tėte? – nesitikėjo to išgirsti mergina, – ar nori, kad aš visam gyvenimui likčiau senmerge? – bet tėvas taip pat griežtai atsisuko į dukterį.
– Ir dar klausi? – tėvas vaizdavo nustebusį. – Todėl, kad dar ne laikas. Reikia dar paaugint Kęstutį. Dar per anksti apsikrauti kitais vaikais. Reikia pirma tą vieną sveiką užauginti iki pilnametystės.
– Bet, tėte, ar pagalvojai, kiek tada man bus metų? Dabar jau arti trisdešimties, o kiek bus, kai Kęstutis sulauks aštuoniolikos? Aš nebe susilauksiu daugiau vaikų.
– Ir nereikia. Turi vieną. Ar neužtenka? Pati žinai, kad tas vaikas – visas mūsų gyvenimas. Niekas negali sutrukdyti jam išaugti į vyrus. Be jo mes nieko verti.
– Visi tik žiūri savo gyvenimo, o kodėl niekam nerūpi mano? Aš irgi žmogus. Myliu Algį, o jis mane. Mes irgi norim turėti savo gyvenimą.
– Sakau gi, kad reikia užauginti vaiką!
– Ar mes apsiženysim, ar ne Kęstutis vis tiek užaugs. Aš kaip buvau, taip ir liksiu jo motina. Kaip rūpinausi dabar, taip rūpinsiuosi kad ir ištekėjus.
– Tu geriau jau patylėk. Su savo meilėmis užsiėmusi, nematei, kaip vaikas prie sodželkos atsidūrė, o kas bus, kai apsiženysi? Atsiras vaikas, būsi per naktis be miego, per dienas irgi negalėsi atsitraukti nuo mažiuko, o kada rūpintis Kęstučiu? Maža kas gali nutikti vaikui be reikiamos priežiūros.
– Tai aš turbūt jau eisiu, – pakilo Algis, matydamas, kad piršlybos virto ginču tarp tėvo ir dukters, kuris, aišku, neprives prie vestuvių. Tėvas iškart pareiškė savo nuomonę, motina tyli. Žinoma, kad jam pritaria. „ Vestuvių tikrai jau nebus, ko dar laukti, sėdėti kvailio vietoje? „ – nežinodamas, ką jie pasilikę kalbėsis ir kaip elgsis Alesia, jis žengė prie durų ir jau priemenėje išgirdo, kaip jį pašaukė Alesia.
– Algi, neišeik, – šaukė ji, bet Algis grįžti nė negalvojo: „ Vis tiek nieko nebus, kam dar akis blizginti? “
Išėjus Algiui, tėvas jau visai kitaip pradėjo kalbą, pakeitė net toną. Vietoj to, kad šauktų ant dukters, jis visai švelniai kreipėsi į Alesią.
– Ne pora tau, vaikeli, mūsų agronomas. Negi pati nesupranti? Dėl to ir nenoriu tavęs už jo leisti
– O ko jam trūksta? – jau verkė Alesia, – jaunas, gražus, mokintas, baigęs aukštus mokslus... Kiek kartų pats sakei koks jis puikus, brangus ir reikalingas žmogus. Tai va, turėtum jį visą gyvenimą prie savęs. Dvare būtume visi savi žmonės, viena šeima. Kodėl negalėtume visi gražiai gyventi?
– Koks bebūtų mokintas, bet jis plikas samdinys ir tiek. O tu dvarininkė. Kai ateis laikas, bus tų jaunikių. Net neatsiginsi. Jau dabar klausinėja, bet sakau gi, kad reikia vaiką paauginti. Į tokią vietą kaip mūsų galima tikėtis su dideliais pinigais...
Jeigu tik gerai pasitaikytų, galima būtų dar labiau praplėsti ūkį. Galima būtų pripirkti hektarų, daugiau modernesnės technikos, geresnės veislė galvijų. Tu, dukra, net nenumanai, kokia ateitis mūsų laukia. Ūkis ant viso valsčiaus, sūnus dvarininkas, tu jo motina, dvaro ponia... Nieko tau nereikės dirbti, vaikščiosi išsipusčiusi. Pagaliau ne koks nuostolis, kad ir visai neištekėtum. Bet jeigu jau tekėt, tai reikia žiūrėti, kad iš to būtų nauda.
– Jums vis kad tik būtų daugiau naudos. Vieną kartą dėl to, kad būtų geriau, tėvo patarimu paaukojau savo gyvenimą. Ir vėl tas pats kartojasi... Kada bus gana? Argi maža to, ką turime?
– O ką? Ar dėl to blogiau? – nenusileido tėvas. – Būtum buvusi dvidešimties hektarų šeimininkė, o šiandien dvarininkė. Negali skųstis. Per tave sulaukėm gerų dienų, sulauksim dar geresnių... Tik reikia gerai viską apgalvot. Atmink, kad viskas tavo labui, tavo vaikui, tavo gyvenimui.
Nebenorėdama daugiau ginčytis, Alesia verkdama išėjo iš šeimyninės, o kai liko vieni, motina bandė perkalbėti tėvą.
– O gal ir visai neblogai būtų išleisti Alesią už agronomo, – atsargiai ji kalbino vyrą, – taip kaip tu galvoji gali ir nepasitaikyti, o čia vaikinas ne toks jau prastas. Mokintas, inteligentas... Gražu ir patogu būtų turėti tokį žentą. Nėra ko taip labai lakamytis, kad vis daugiau ir daugiau. Reikia žiūrėt, kad geriau sunaudoti tai, ką turime... Kad neužspringtum per daug apžiojęs...
– Niekas neklausys tavo plepalų, – pasipūtė tėvas, – jeigu nebūčiau žiūrėjęs į priekį, ir dabar sėdėtumėm ant kelių savo hektarų. O šiandien pati matai, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Juk matai ar ne?
– O man buvo gerai ir tada. Geriau jau būtų nereikėję tiek visko patirti, kai mergaitė liko su vaiku, – graudenosi motina. – Kiek nervų, pergyvenimų, kokia gėda... Ir tas bylinėjimasis, ir tie teismai... Žmonėms liežuvių buvo ne vieniems metams. Ir dabar dar nenustoja kalbėti.
– Taip, dabar jau visai kitaip šneka. Sprogsta iš pavydo, matydami kaip mums sekasi.
– O jeigu ištekėtų, pavydėtų dar labiau, – pritarė motina, – man matosi, kad nėra ko laukti. Kada kas bus, o šiandien pasitaiko toks žentas... Ir mergaitė būtų laiminga.
– Šiaip ar taip, bet su ženatve reikia dar palaukti. Per mažas vaikas. Tegul paaugina nors iki dešimties metų.
Išėjusi iš šeimyninės, Alesia dar apsidairė, o paskui nuėjo tiesiai į Algio kambarėlį. Neapsiriko galvodama, kad jį ten ras. Algis
sėdėjo ant kėdės prie stalo, o pamatęs Alesią, pašoko nuo kėdės, priėjo prie jos ir apkabino.
– Ar aš nesakiau? Nenorės tėvas tokio pliko žento. Iš visko matyt, kad mums vestuvių nėra ko tikėtis, – pasiguodė vaikinas. – Ką darysim toliau?
– Nežinau, – prisiglaudė prie jo Alesia, – teks turbūt su tuo susitaikyti. Jeigu jis nenorės, tai nieko nepadarysi.
– O kas bus su mūsų meile? – nusiminė Algis.
– Teks, matyt, viską nutraukti, – nemažiau buvo nuliūdusi ir Alesia.
– Negi negalėsim vėl susitikinėt? – nenurimo Algis. – Vedybos nutrūko, bet meilė pasiliko. Jos taip greitai neužgesinsi.
– O teks. Dabar jau taip, kaip darydavom anksčiau, nebeįmanoma. Jau sakiau, kad aš ir pati nebenoriu rizikuoti. Tau paprasčiau, o aš negaliu atsidurti pavojuje. Tėvas tiesą sako. Privalau užauginti vaiką. Sprendžiasi ne tik mano, bet ir jo likimas. Tu laisvas paukštis, o aš motina, man pakirpti sparnai... Baigėsi vasara ir visi dažniau sukinėjasi po namus. Neliksim nepastebėti. Nei motinai, nei tėvui neturi kilti jokių įtarimų. Neabejoju, kad bus stebimas kiekvienas mūsų žingsnis. Negalima leisti, kad iškiltų į viešumą mūsų santykiai, kad neužsitraukti bėdos ir negarbės. Jeigu per žiemą savaime nenutrūks mūsų meilė, tai siūlau palaukti  vasaros, – netikėtai Alesia pasiūlė išeitį. – Vasarą daugiau galimybių pasislėpti...
– Kaip reikės ištverti, – bučiavo Algis Alesią, – mylėti, matyti ir neprisiliesti? Man bus nepakeliama kančia.
– Jei atvirai, tai ir aš labai ilgėsiuos... Bet turime susiimti... O gal bus atvirkščiai? Tas laikotarpis gal padės mums ne taip skausmingai atitolti vienas nuo kito? Juk gyvenom, net nežinodami vienas apie kitą... Gyvensim ir toliau.
– Nekalbėk taip. Aš jau niekada neužmiršiu tavęs... Per visą gyvenimą... Ne tik per žiemą... – vėl ėmė bučiuoti Alesią Algis ir kaip tik tuo metu atsidarė durys ir į kambarį įžengė Galinis.
– Tai štai kur jie burkuoja, – trumpam jis sustojo prie durų, – paprašysiu poną agronomą tučtuojau ateiti į didįjį kambarį. Reikia pasišnekėti, – kreipėsi jis į Algį, – o tu  marš prie vaiko, – atsisuko į Alesią ir išėjo.
Susigėdusi Alesia spruko laukan, o Algis, nieko nelaukęs, nusekė paskui Galinį.
Kai abu atėjo į kambarį, gaspadorius mandagiai paprašė Algį prisėsti.
– Nuo šios dienos, tamsta, man esi nebereikalingas, – kai vaikinas atsisėdo, pareiškė Galinis. – Atsisakau jūsų paslaugų ir noriu atsiskaityti. Paskaičiuosim, kiek tamstai priklauso, tuoj pat atsilyginu, pasirašysit, kad pinigus gavot, o nuo ryt dienos galėsit nebesirodyti dvare, – pabrėžtinai oficialiai pasakė Galinis.
Algis pasijuto kaip mietu per galvą gavęs, bet neišsidavė.
– Jūsų valia, – pasakė jis, truputį patylėjęs, – jums vertinti mano darbą. Jeigu aš netinku, linkiu surasti geresnį, o aš irgi neliksiu be darbo. Rasiu kur pritaikyti per tiek metų įgytas žinias. Manau, kad atsiras kas įvertins mano darbą.