Padėka žvirbliui

... o šis pavasaris man nuostabiai gražus,
nes žvirblis liovėsi baidytis.
Anksti ryte
jam duoną rankoje nešu
ir trupinu į žalią žolę. 

Maniau, tai paprasta,
juolab, kad sau jos iš gerklės netraukiu,
netenka alintis badu,
net nemanau,
kad žvirblis pasiliktų alkanas
be mano duonos trupinių.
Nealkanas. Tikrai, kad — ne,
tačiau viršum galvos –antai—
erelis suka ratą,
iš girios briedis rodo į save,
aukštai ragus iškėlęs;
įprato būti vertesni
ir šiepti žvirblio dalią,
o patarlė nelyg išėjusi į sėją:
  Bepigu žvirbliui:
  nei kojų auti,
  nei  burnos prausti,
  nei galvos šukuoti
  nei poterių kalbėti
  nei juodos putros srėbti,
  nei kiaulių ganyti

O patylėki, išminties senole,
šis žvirblis — ne į saują,
kad turtu aptekčiau.
Nereikia man, kad gegule kukuotų,
ar kad pelėdai koją skaudžiai mintų ...
-----------------------------
Dėkoju, žvirbliui,
kad drąsos ir proto jam užtenka,
Eilėraštį sau parašyti manimi.