Laiškas negimusiam draugui

* * *

“Pavasaris – metas rašyti”- man vakar tarė
Mergaitė ir tyros ašaros vaiko nuplovė
Veidrodžio dulkes… jo paviršius bangavo ir švietė
Kaip užgesusios akys mamos, o aš visas
Virpėjau, įšliaužęs į svetimą šventę
Kaip tas medis… kaip lūžusios laumžirgio
Kojos vėjy… sukasi, kyla ir leidžias,
O gimę iš lietaus atgal į lietų grįžta, tokį
Juodą, lyg raganiaus siela, tokį švarų lyg
Naujagimio širdis… ir aš grįžau iš kur atėjęs
O viduje kvepėjo gėlėmis…

* * *

Aš tyliai tyliai tykau Tamsoje, čia
Kvepia drėgnu ką tik pjautu
Šienu ir tik šviesios akys išduodančiai žybsi.
Šuolis, smūgis ir nasruose -–
Dar šiltas kūnas, kailis kutena gerklę,
Liežuviu jaučiu kraujo skonį
Lauk, lauk, lauk iš prakeiktosios vietos
Kitą naktį grįšiu čia vėl ir
Viskas kartosis… šuolis, smūgis
Užburtas ratas, užburtas ratas, užburtas ratas.
Numetu kruviną maitą ant šlapio mūro ir
Nepaliauju stebėtis tuo, kad
Rytui gimus kaip visada
Už šią dvėseną gausiu tyro,
Balto pieno gurkšnį, ir kaip visada mirus vakarui
Viskas vėl pasikartos…
Užburtas ratas… užburtas ratas… užburtas ratas…

* * *

Jie šoko dviese pilnaties muzikai
Skambant pievoje kilo dalgiai ir
Leidos pjaudami brolį po brolio ir
Begalvės šlervos voliojos ir raitės
Agonijoj virpėdamos geso
Žvaigždės rytui gimstant ir varvant
Vynu nusidažė pievos aplink
Degė laužai, o Jie šoko
Dviese dalgių muzikai skambant

* * *

Matau pasaulį išluptom katės
Akim, nes žmogiškom matyt
Nenoriu, kaip nakčia Gyvenimas
Ateina ir išplėšęs iš įsčių
Gemalą sutrina tarp pirštų ir beformę
Masę nutėškęs ant grindų linksmai
Niūniuodamas išeina ten, kur
Adomas apsivyniojęs žaltį aplink
Kaklą kabo ant obels, o jo
Šešėly sėdi Ieva ir žiaukčiodama ryja
Savo obuolius, ir įtemptai galvoja
Iš kur dabar jai gauti sėklos
Idant pradėt supuvusią Žmoniją

* * *

Mes – Judo tauta, mes graužiam Jo
Kūną ir gurkčiojam
Jo kraują per šventes apvalom
Langus ir žvelgiam į bedvasėse
Balandžio akyse atsispindintį
Pasaulį, kur satanistinės kekšės nuo
Altorių skelbia Šventą Raštą,
Kunigai cituodami Šekspyrą kryžiais
Dulkina raganas ir
Aitvarus prie švento ąžuolo
Pririšę Pikuolį iškastruoja ir
Trim kaukolėm jam gerklę
Užrakina, šoka, juokias  išlupę
Žyniui akis paleidžia
Į žmones, kad rodytų kelią savo
Skylėtais delnais plojo katučių
Kai po šventaisiais kalavijais klykė
Nekrikštyti kaulai, o kraujas šnypštė
Krištolo venose, kai Prometėjo dovana
Laižė Eretiko mintis ir burę
Fiestoje virš kurios aukštai aukštai
Ant šakos suposi lentelė: “Čia
Gyvena žmonės…”