Lokio laimė

Viename labai gražiame miške gyveno didelis  rudas lokys. Jis buvo labai vienišas, nes neturėjo nei vieno draugo. Vaikščiodavo vienas ir piktai urgzdavo. Žvėreliai, vos tik išgirsdavo jo urzgimą, tuoj puldavo slėptis kas kur. O lokys taip ir pravaikščiodavo visą dieną vienas, nesutikdamas nei vieno žvėries, su kuriuo galėtų pasikalbėti, pabendrauti. Vakarais jis pasijusdavo labai pavargęs, nusivylęs ir dar piktesnis. Todėl atsisėsdavo nusiminęs ir jo urzgimas darėsi labiau panašus į raudą – nuskriausto ir nelaimingo žvėries raudą.
    Gal dar ilgai lokys būtų taip nelaimingai gyvenęs, jei, vieną rytą, tik pabudęs, nebūtų pamatęs briedžio, netoliese sau ramiai skabiusio nuo medžio lapus. Lokys pasitrynė akis, netikėdamas, ar tikrai mato, ar sapnuoja, ir, aišku, kaip jau buvo įpratęs, piktai suurzgė. Briedis šiek tiek pasuko galvą į tą pusę, iš kurios sklido garsas, ir toliau sau ramiai skabė ir rupšnojo lapus. O lokys spėjo pamatyti briedžio įspūdingai didelius ir šakotus ragus. „Va, kad man tokius turėti“, - pagalvojo sau lokys, - „tikrai būčiau laimingas ir pyktis neimtų“. Tik nežinojo lokys, kur gauti tokius ragus, todėl priėjo prie briedžio arčiau ir sako jam:
    - Briedi, ar nepaskolintum man savo ragų, noriu pabūti laimingas nors vieną dieną.
    - Et, loky, loky, - atsako jam briedis, - nejau manai, kad laimė raguose slypi? Laimė slypi širdyje, tik reikia ją pažadinti. Tu, loky, pirmiau nustok urzgęs ir savęs be perstojo gailėjęs, o, sutikęs miško žvėrelį, pirmas jam nusišypsok ir mandagiai pasisveikink.
    Kol lokys giliai ir tyliai susimąstęs rymojo ir galvojo apie briedžio pasakytus žodžius, vis dar niekaip nesuprasdamas, kokia laimė gali būti nusišypsojus ir pasisveikinus,  beskabydamas kiškio kopūstų lapus prie jo netikėtai prisiartino zuikis, bet, pastebėjęs lokį, tuoj skubiai striktelėjo už krūmo ir drebėdamas iš baimės bei netikėtumo, kodėl lokys piktai neurzgia, o ramiai sėdi, bandė atgauti žadą.
    Lokys, dar neatsitokėjęs iš savo apmąstymų, jau buvo bepradedąs urgzti, bet, prisiminęs briedžio žodžius, nusišypsojo zuikiui ir mandagiai jį pasveikino. Zuikis, pamatęs, kad lokys nėra toks baisus, bet dar nedrįsdamas iš krūmo pasirodyti, taip pat pasisveikino.
    Tada ir pajuto lokys, kad kažkas jo viduje keistis pradėjo – tartum šiluma maloni užliejo – ir panoro su zuikiu pasikalbėti. Priėjo jis prie krūmo, kur zuikis slėpėsi, ir sako jam:
    - Nebijok manęs, zuiki, esu labai vienišas, nelaimingas, todėl ir piktas. Bet daugiau toks nebenoriu būti. Noriu būti laimingas. Sakyk, o tu ar esi laimingas?
    Zuikis, įsitikinęs, kad jau nebėra ko bijoti, išlindo iš už krūmo ir sako lokiui:
    - Loky, niekada kitiems nerodyk savo pykčio, suirzimo, nepasitenkinimo, nes, greičiausiai, ir pats sulauksi tokio pačio atsako. Juk kiti nėra kalti dėl tavo bėdų. Geriau mandagiai paprašyk pagalbos, ar patarimo. Po to ir pajusi, ar pasidarei laimingesnis.
    Ilgai dar tą dieną lokys su zuikiu šnekučiavosi. Išsikalbėjo lokys nuoširdžiai, o kai atsisveikino, pajuto, kad lengva kažkaip pasidarė, ir saulė šviesenė, ir dangus mėlynesnis tapo, o miško žaluma vaiski, net širdį glosto, o paukštelių suokimas ausį džiugina!
    - Ur, ur, ur! - linksmai užtraukė lokys, pauostė miško gėlę, giliai įkvėpė jos aromatą ir laimingas nušlepsėjo į miško tankmę.
    „Na, tikras stebuklas ta laimė“, - pagalvojo lokys, - „tiek nedaug reikia – visai nedaug – ir jau esi laimingas“.:)