Dvaro klajūnas (22)

Jau du metai, kai Lauras pas ūkininką Vaitkų. Apie namus jis jau nebe galvoja. Jam ir čia gerai. Jis džiaugiasi, kad gali padėti maloniam senukui, o šis laimingas, turėdamas šalia savęs tokį pagalbininką.
Dabar jau jie nebūna visą laiką kamaraitėje. Kai gražus oras, abu išeina į lauką pasivaikščioti. Per vasarą arba šiltesnėmis rudens bei žiemos dienomis, pavaikščioja, pasėdi ant suoliuko po pirkios langu ar ant prieklėčio pavėsyje, kai vasarą kartais būna labai karšta saulė.
Ant Lauro jau seniai nebe loja šunys, jis vienkiemyje jau savas žmogus. Vaikščiodamas po kiemą jis visai arti prieina prie jų ir jie nebe puola, o pavadinti vardais vizgina uodegomis, bet Lauras glostyti jų dar nesiryžta, vis dar bijo.
Jam patinka būti čia. Kartais šeimininkas su juo pasišneka kaip su sau lygiu, o šeimininkė, kai muša sviestą, jiems abiems su senuku, atpjovusi iš kepalo po didelę riekę duonos ir storai aptepusi sviestu, atneša į kamaraitę. Gaspadoriaus mergaitės kiekvieną sekmadienį, grįžusios iš miestelio, palepina juos abu saldainiais.
Jaunesnioji dukra Saliutė Laurui labai patinka. Jis jau norėtų ją vesti, bet, prisiminęs kaip atsisakė už jo tekėti Alesia, vis dar nedrįsta pirštis, kad neprasivarytų ir ši. Lauras vis dar laukia, bet labai daug apie Saliutę galvoja.
Kai po pietų užmiega senukas arba jis nutyla vakarais prieš  miegą ir Laurui nereikia su niekuo šnekėtis, jokios kitos mintys vaikinui neateina į galvą kaip tik apie Saliutę. „ Kaip būtų gerai, jeigu ji sutiktų už manęs tekėti. Aš visam gyvenimui likčiau čia gyventi, čia būtų mano namai. Čia taip gera, visi man šypsosi, malonūs... Nieko nereikia dirbti, nieko netrūksta. Tiktai žmonos ir jos meilės... Mylėčiau žmoną, toliau globočiau senuką... Kaip gerai būtų visada turėti arti savęs tiek daug gerų, malonių žmonių“, – užsisvajojo Lauras.
Ilgai tyliai taip padūsavęs, jaunuolis neiškentė ir prisipažino senukui.
– O tamsta kada nors mylėjai mergaitę? – kartą Laurynas atsargiai paklausė jo.
– O kaipgi? Juk vedžiau ir užauginau tris vaikus.
– O kur jie dabar?
– Na, vyresnysis sūnus vedė anksčiau ir išėjo iš namų, dukra ištekėjo ir liko tik tas vienas jaunėlis Pranciškus. Atidalinęs brolį ir seserį, jis dabar to vienkiemio šeimininkas. Jam ir priklauso mane nukaršinti...
– O kai pasipiršai, ar tuoj sutiko už tamstos ištekėti?
– Nuvažiavom su piršliu ir tą patį pirmą vakarą sutarėm. O neužilgo ir vestuves iškėlėm.
– Labai jau man patinka jūsų anūkė Saliutė. Kažin, ar ji tekėtų už manęs? Bet turbūt nieko nebus?..
– Mat kaip? – nusišypsojo senukas. – Seniai bemačiau... Turbūt graži mergaitė išaugo? Na, ką gi, gali pabandyt, – padrąsino Laurą, – galva nenutrūks. Jeigu nenorės tekėti, tai taip ir pasakys. Jeigu tu jai nepatiksi, tai susirasi kitą. Kas čia tokio? Po teisybei aš irgi vedžiau ne tą, kurios norėjau. Mano mylima mergaitė ištekėjo už kito.
– Kaip taip galėjo būti? – labai išsigando Lauras.
– Na, matyt kad anas jai labiau patiko. Susiradau tokią, kuriai ir aš patikau.
– Bet turbūt buvo nelengva? – prisiminė vaikinas kaip jis pergyveno, kai Alesia atsisakė už jo ištekėti.
– Tai jau taip... Bet ką padarysi, gyventi reikia. Turiu pasakyti, kad tas vienkiemis nėra mano gimtinė, -  įsileido į  prisiminimus senukas. – Gimiau ir užaugau miestelyje, kur tėvas turėjo namą ir keletą hektarų žemės. Mokėjo jis statybininko amato. Statė naujus namus, remontavo senus. Prasigyveno. Miestelyje pardavė, o čia nusipirko. Taip ir atsigabenom gyventi, kai man buvo dvidešimt dveji. Nuo senų laikų miestelyje gyveno daktaras su žmona. Matyt buvo bevaikiai, kad pasiėmė auginti ir įsivaikino mano metų našlaitę. Kartu užaugom, nuo pat mažų dienelių draugavom. Dieve, kaip aš ją mylėjau... Dieną ir naktį aš apie ją galvojau. Dažnai susitikdavom, buvom laimingi, kol vieną kartą į kleboniją pas kleboną neatvažiavo kažkoks jo giminaitis dvarininkas Šelvys.
Klebonas vaišino svečią ir pakvietė pietums daktarą su šeima. Kai tik jis pamatė jų mergaitę, iškart pamilo... Ir kurgi ne? Tokia graži buvo. Viskas atsitiko taip greitai, kad mes nė nepagalvojom, kad teks išsiskirti. Kai tas dvarininkas atvažiavo antrą kartą, klebonas juos suvinčiavojo ir jis išsivežė ją į savo dvarą. Kažkur toli, į kelintą valsčių... Daugiau mums susitikti neteko. Po šiai dienai aš jos nemačiau, o dabar, kad ir sutikčiau, nepamatyčiau...
– Šelvys – tai mano tėvo pavardė, o aš ir pats kaip tik iš to dvaro, – pašoko nuo lovos Lauras. – Tai klebonas ko gero gali žinoti, kur mano namai? – išgirdęs tokią senuko kalbą, staiga prisiminė savo namus Lauras.
– Seniai nebėra mūsų parapijoje to klebono. Nebėra nė daktaro. Išvis dabar miestelyje nėra jokio daktaro. O ar atsimeni, koks buvo tavo mamos vardas? – minutėlę pamąstęs, paklausė senukas.
– Mums tai ji buvo mama, o tėvas vadindavo ją gražiai... Marytė... Gerai prisimenu ir niekada neužmiršiu.
Senukas, visą laiką atidžiai klausęs, staiga nutilo, lyg netekęs žado. Lauras jį kalbino, šio to klausinėjo, o šis tylėjo, lyg negirdėtų nė vieno Lauro žodžio. Tik sėdi nejudėdamas, tarsi suakmenėjęs, rankomis parėmęs galvą, paskendęs savo mintyse.
Taip giliai susimąstęs, senukas sėdėjo iki pat vakaro, kol parėjo iš laukų žmonės. Kai pavakarieniavęs Lauras atėjo į kamaraitę, senukas pasiuntė jį, kad pakviestų sūnų ir, paprašęs palikti vienus, sušneko su juo.
– Taip niekada ir neįsišnekėjome, iš kur tu ėmei tą Lauryną? – pradėjo tėvas.
– O ką? Ar kas negerai? – sukluso sūnus.
– Ne, viskas tvarkoj, – nuramino jį tėvas, – bet iš kur tu jį ištraukei?
– Na, buvau valsčiuje, o ten kieme vyrai apstoję kažkokį vyruką. Juokiasi, šaiposi iš jo, kad sakosi esąs iš dvaro, dvarininko sūnus, tik niekaip negali rasti savo namų. Pasižiūrėjau, vaikinas dailus, neatrodo koks valkata... Gal iš tikrųjų koks paklydėlis ne visai pilno protelio. Pagalvojau, gaila, kad bastosi pakiemiais. Parsivešiu, turės pastogę, bus pavalgęs, na ir bus kam tave prižiūrėti. Ar negerai?
– Taip tai taip, bet panašu, kad vaikis gali būti iš dvaro. Kai aš jam papasakojau savo jaunystės istoriją, paaiškėjo, kad ir jo pavardė Šelvys. Gal ir nemeluoja, kad yra dvarininko vaikas? Gal Šelvys ir yra jo tėvas? Gal vertėtų paieškoti?
– Na jau ne, pasipriešino gaspadorius Vaitkus, – koks jis tėvas, kad nežino kur jo vaikas? Kodėl turim mes jo ieškot? Tegul pats ieško. Aš pagailėjau, parsivežiau, priglaudžiau ir iš manęs užtenka. Aš jam padėjau, jis tau padeda, niekas jo neskriaudžia, tai galim taip ir gyventi toliau. Juk tau jis nemaišo? Ar ne?
– A jau maišys. Aš su juo dabar kaip ant kito svieto. Būtų labai sunku priprasti, jeigu ir vėl likčiau vienas. Kaip dabar gerai, kad geriau ir būti negali.
– Tai ko daugiau reikia? Gyvenk, džiaukis ir prašyk Dievo, kad Lauro tėvas greitai neatsirastų. Kur imtume kitą tokį? Čia taip gerai pasitaikė, kad nė ieškoti nereikėjo. Galima sakyti, kad vaikis pats į rankas atėjo.
– Ir dar... Dūsauja, kad įsimylėjo Saliutę.
– Ką tu sakai? – ne juokais susirūpino Vaitkus. – Ar jis tau ką sakė?
–  O kaip gi. Pats prisipažino, kad nori pirštis.
– Mat kaip? Reikės perspėti Saliutę, kad būtų atsargesnė. Ji tokios geros širdies, jai visų gaila, ji visiems maloni. Tokiems kaip Lauras negalima rodyti švelnumo. Ko gero ims galvot, kad ir jai jo reikia. Įsikals į galvą, o paskui gali sulaukt nemalonumų.
– Tai jau taip, – pritarė ir tėvas, – Saliutei jis ne jaunikis.
– O be to, man atrodo, kad su kaimynų Adoliu Saliutė draugauja, – prisiminė šeimininkas, – tas vakarais nuolat čia sėdi, akių nuo jos nenuleidžia. Jeigu ir toliau taip draugaus, neišsiskirs, tai iš jų visai nebloga išeitų pora.
– O kaip Onutė? Ar neatsiranda ir jai koks ženikas? Ji gi vyresnė, – drąsiau pasidomėjo senukas, kai jau išėjo tokia kalba.
– Buvau sutikęs piršlį, ir jai turi vaikiną, bet šis nori žinoti, kokią skirsiu pasogą. Na, bet čia viskas dar negreitai. Tik tada, kai prasidės mėsiedas...