***

Sprangu ir nejauku, it išėjus iš namų
Oras stovi vietoje, prisigėręs viso pasaulio kvapų
Per ašaras užsimerkti negaliu,
Bet dieną ištverti turiu
Per žmonių neapykantą ir širdies dūžius
Savęs nebe girdžiu,
Noriu kalbėti, bet jėgų nebe turiu
Ir kam visa tai?
Kad įrodyčiau jog galiu,
Būti savimi ir niekuo kitu
Bet įsiklausius, pradeda darytis sunku
Oras sušyla, tuštybę maitina ir pasaulio didybę augina
Kuri dusina.