Nuo Kojelavičiaus, Strikovskio,
per šimtmečius pražilusių dievų
į šiandieną numirusi
per puslapius gyvent
ir prisikelt einu,
ir nesvarbu -
valdovų sąvadas ne ten paslėptas,
kažkas surado jį,
gal internetas,
Ne Žalgirio laukuos,
miškuos,
ne pievos,
alsuoja
mūsų žemėj,
mūsų žodžiuos
Dievas,
kaip jį paslėpti
po lapu,
gal kartuvės,
gal po velėna,
jums baisu,
tylėti reikia,
tik kažkodėl
kalbu
kalbu.
Kažkas kalba, kažkas neklauso, kažkas po velėna, kažkas vis dar mokosi iš savų klaidų. O visa tai stebi Dievas lapuose. Mintis gera, tik kažkaip subtiliau pateiktos norisi... 2+
Na taip, istorijos ratas apsisuka, ir vėl visa kartojasi iš naujo, esame čia ir dabar tiek, kiek ten, toje senovėje, įleista mūsų šaknų, kiek pageltusiuose nuo laiko lapuose gebame išskaityti aktualumo nūdienai. Jeigu išsprūstume iš tų pasikartojimų rato, jau nebeatpažintume savęs, negalėtume prognozuoti nei savo, nei kitų elgesio,
nei savo ateities, kažin ar nebūtume pasmerkti prapulčiai.Jeigu savo žingsnius dar tapatiname su istorijoje protėvių paliktais pėdsakais, vadinasi, dar turime praeities mums nulemtą ir skirtą šansą.