Broliukai - meistriukai

Du broliukai – du dvynukai
Pagrybauti sugalvojo,
Tik... nerado pintinėlių -
„Reikia turgun bėgt“ – sumojo.

Pakeliui sutiko meistrą –
Nešė pintines kelias,
- Dėde, dėde, gal parduosi
Mums dvi pintines tvirtas?

- O kodėl, vyručiai, patys
Jų negalit nusipint?
- Mes nemokam, o nupirkti
Juk lengviau – kam čia kankintis?

- Jeigu norit, išmokinsiu,
O jei darbas jums – kančia,
Tai negaišiu brangaus laiko,
Aš skubu – ate, ate!

Čia broliukai susigėdo –
Juk nesą jie tinginiai,
Pasiviję dėdę, prašo:
- Mokyk pinti – mes – rimtai.

Dėdė šypteli į ūsą:
- Jau kita kalba, vaikai,
Po pietų pradėsim pinti,
O dabar – skubu labai.

O kai darbas prasidėjo -
Smagumėlis buvo koks!
Patarimų negailėjo
Geras dėdė – ne bet koks!

Ir broliukai dirbo uoliai,
Negailėdami jėgų,
Po kelių dienų darbštuoliai
Jau gėrėjosi krepšiu.

Antrą dar greičiau nupynė,
O dabar - pirmyn miškan!
Kaip smagu į savo krepšius
Rinkt ir dėti grybus ten!