Sirpsta midus

Pašiauštaburnis gyvena sau tyliai
pasirodo tiktai išalkęs
minta apkabinimais
dairosi palto
nors jau pavasaris
kalendorius banguoja
kaip jūra
nuo alyvų žiedų

pilnas kvapo
ieškosi
kas išvėdintų
žvilgčioja tyliai
pro renesanso balkoną
kur Džiuljeta
sprendžia dilemą
apie įsakymus ir įstatymus
jų prasmingumą
ir paiką kvailybę

pašiauštaburnis
norėtų apsikabinti
net ir nesolidus toks –
tikrai pasišiaušęs,
bet juk dar visai rytas
ir gal nevalia dar
nors nieks taip
nėra jam net sakęs
bet žemėj šitoj –
nedrąsu
ypač šiokiadieniais
prie dailios damos kojų

Kai niekas nemato
ir ne visi žino –
keliasi jis
pabėgiot,
kad nurimtų

ridena mėnulio vaikus –
sunkiai dirba
žavisi jais
kaip perliniais karoliais
ant solidžios damos kaklo
operos ir baleto teatre

jis visai nevaidina
stipriai išalkęs
toks pasišiaušęs
ir toks prasikaltęs
nors nieko baisaus nepadaręs

kai kaimynai pro šalį kinkuoja
ir tyliai galvoja
koks jis tuščiaviduris

Pripila jis į save
išpažintis Džiuljetos
juoką mėnulio vaikų
ypatingas istorijas
ir laiškus
tik jam skirtus

užsiriša kišenes
ir vaikšto basas –
tegul jie galvoja,
kad toks nelaimingas
ir toks neturtingas

juk ne nuo jų žinojimo
jo širdy
šiandien sirpsta midus.