Dvaro klajūnas (21)

Vyrai važiavo ilgai ir visą kelią tylėjo. Lauras džiaugėsi: „ Kaip gerai, kad atsirado žmogus, kuris žada man padėti. Man pasisekė, kad sėdžiu ratuose ir nebereikia eiti pėsčiomis“.
Kai Lauras su gaspadoriumi atvažiavo į vienkiemį, buvo jau gerokai po pietų. Šeimyna jau buvo pavalgiusi ir šeimininkė, atnešusi abiems pašildytus pietus, padėjo ant stalo. Beveik nieko nevalgęs ryte, Lauras buvo jau gerokai išalkęs, nesivaržydamas sočiai pavalgė, o pasisotinęs padėkojo ir apsidairė.
Pirkia didelė. Pasieniais buvo sustatytos net trys lovos. Už stalo po langu stovėjo suolas, o kitoje stalo pusėje buvo sustatytos net penkios tvirtai sukaltos kėdutės.
Papietavęs šeimininkas tuoj pat patvarkė taip, kad kamaraitėje, kur gulėjo septyniasdešimtmetis jo tėvas, atsirastų vietos dar vienam guoliui. Šį bei tą išnešė, kai ką sukeitė vietomis ir prie kitos sienos pastatė atnešę iš vazaunios seniai išmestą lovą.
Šeimininkė su merga net kietai prikimšo čiužinį ruginiais šiaudais, užsiuvo galą ir įkėlė į lovą ant skersai sudėliotų lentų. Vėliau šeimininkė, atnešusi drobinę paklodę, užtiesė čiužinį, atnešė nuo aukšto pagalvę ir, taip paklojusi patalą, dar padėjo storą pakulinę languotą maršką užsikloti.
Kol dar buvo šviesu, gaspadorius Vaitkus išsivedė Laurą į lauką, neva aprodyti sodybą.
– Va čia, kaip matai, ūkiniai pastatai, bet tau jų nereikės, o va čia būdelė, kur pats vaikščiosi savais reikalais ir atvesi tėtušį, jeigu paprašys, – parodė gaspadorius už klėties varnalėšomis, kiečiais ir dilgynėmis apaugusią lauko būdelę. Parodė, kas svarbiausia. – Jis senas ir aklas, nieko nemato, reikia gi kad kas nors jį pavedžiotų. – Pažiūrėk, kokį minkštą patalą tau paklojo mano moterys, – parodė Laurui, kai pasivaikščioję grįžo į kamaraitę. – Tu čia gulėsi, o va ten prie kitos sienos matai? Ten tėvukas guli. Pas mane tu neprapulsi. Būsi sotus, aprengtas, apautas, apskalbtas. Kas dvi savaites kūrenam pirtį – išsimaudysi. Reikės, žinoma, šiek tiek padėti tėtušiui. Gali jis kartais naktį prabudęs paprašys atsigerti ar šiaip ko užsimanys, tai tu jam padėsi. Jei užsinorėtų ant mažo, tai naktį nebūtinai į būdelę, padarys ir į viedrą, o jeigu jau ant didelio, tada jau teks ir į būdelę nuvesti. Šiaip tai jis ramus. Miega ar nemiega vis tiek guli, niekur nevaikšto. Ir kur gi jis vaikščios, jeigu nemato? Nebus tau su juo vargo. Tu jam padėsi, o aš tau padėsiu. Surasim tavo tėvą, nebijok. Bet dabar norėčiau, kad per vasarą, per darbymečius pas mane pabūtum ir padabotum tėtušį.
Lauras pagaliau suprato, kam gaspadorius jį parsivežė, bet neišsigando.
– Kada galės, tada žmogus padės. Skubėti nėra ko. Ar šiaip, ar taip aš vienas dvaro nerasiu, Kiek vaikščiojau, jau ir batai suplyšo, vos besilaiko ant kojų, o ir šunys ko tik nesudraskė. Čia irgi baisiai loja šunys, kai tik pamato mane kieme. Bet jie pririšti, nepasiekia, o be to reikės ir pasisaugoti. Mažiau rodytis lauke vienam.
Pirmą naktį Lauras išsimiegojo gerai. Senukas buvo ar nebuvo pabudęs, bet Lauras nieko negirdėjo. Ryte atsikėlęs ir apsirengęs, karšinčius ėmė šaukti, kad kas nors nuvestų į būdelę. Lauras pašoko, užsimetė švarką ant pečių ir jie abu išėjo į kiemą. Baisiausiai lodami Laurą išgąsdino šunys, bet nebuvo kur dėtis, nes žmogelis prašė kaip greičiau paskubėti. Kai abu grįžo į kamaraitę, Lauras senuką perspėjo:
– Nebūtina taip rėkti. Aš dabar visą laiką būsiu čia prie tamstos. Kai tik ko reikės, tik pasakysi ir aš išgirsiu.
– Ar būsi čia su manim kamaraitėje? – pasitikslino senukas.
– Taip. Jau šią naktį aš čia miegojau, – patvirtino Lauras, – dabar jau nebe būsi vienas, aš visą laiką būsiu su tamsta.
– Kaip gerai, – džiaugėsi žmogelis, – o tai aš labai vargstu paliktas vienas, kai visi išeina į laukus.
Netrukus atėjo šeimininkė ir atnešė tėtušiui valgyti. Sudėjusi viską ant stalelio prie lovos, ji atsisuko į Laurą.
– O dabar eikit abudu prie šulinio nusiprausti. Ten rasit rankšluostį, o čia viskas dar labai karšta. Kol nusiprausite, viskas pravės ir tėtušis galės valgyti, o pats, – atsisuko į Laurą, – ateik į pirkią prie stalo.
Vakar pietus valgė tik abu su šeimininku, o šiandien, kai prie pusryčio susirinko tiek daug žmonių, Laurui pasidarė net smagu. Be šeimininko ir šeimininkės už stalo sėdėjo dar vienas vyrukas ir net dvi mergaitės. Tiek mergaičių Lauras seniai bebuvo matęs. Matydavo tik tėvo dvaro kumetyne, kai susirinkdavo žiemos vakarais į kurią nors pirkią vakaroti. O čia, reikia manyti, kad visada taip bus.
Lauras dar nieko nepažįsta, bet jau žino, kad dvi mergaitės tai šeimininko dukterys, o vyrukas samdinys. Viena, ta kuri geltonom kasom, netgi labai panaši į Katrytę. „ Gal ir dabar ji manęs laukia... Bet vargu, – čia pat suabejojo Lauras, – jai dar taip ilgai reikia mokintis... “
Kai atėjo pietų metas – vėl visi prie stalo. Visi žino savo vietas ir sėdasi ten, kur sėdėjo ryte, o Lauras vis dar nedrįsta sėstis, kol šeimininkas jam neparodė kur. Pietums kaip paprastai, kopūstų sriuba su mėsa. Suvalgę sriubą, visi šakutėmis paima po gabalą mėsos iš bliūdo ir, užsigulęs kiekvienas ant savo lėkštės, kanda tiesiai iš gabalo ir čepsėdami kramto. O Laurui taip nepatogu. Jis neapžioja viso gabalo. Dalį atkanda, kita dalis lieka kadaruoti burnoje, o kandant stipriau, mėsa atitrūksta ir krenta iš burnos į lėkštę. Namuose pripratęs kietesnį patiekalą susismulkinti, Lauras dabar paprašė peilio. Gavęs peilį, jis, paėmęs iš bliūdo gabalą mėsos, dedasi į savo lėkštę, prilaikydamas šakute, pjausto jį mažais gabaliukais ir tik tada ima į burną ir valgo neskubėdamas.
Visi sužiuro, o šeimininkas Vaitkus pagalvojo: „ Matyt ne prastuose namuose augintas, jeigu negali apsieiti be peilio ir šakutės. Gal ir tikrai iš kokio dvaro atklydęs. Maža kaip sviete nutinka. Na, bet dabar tegu lieka taip kaip yra. O toliau matysim.
Pavalgę visi išsiskirstė prie darbų, o Laurui jokių darbų nėra. Kai visi išėjo iš pirkios, jis nuėjo į kamaraitę pas senuką ir atsigulė ant savo lovos. Senukas po pietų irgi ilsėjosi. Abu išsišnekėjo.
– Ar nemiegi? – pirmas Laurą užkalbino senukas, – kaip ilgai galvoji čia su manimi būti? – paklausė ir atsisėdo lovoje.
– Šeimininkas pasakys, – atsakė vaikinas, – turbūt per vasarą, kad neliktum vienas, kai visi išeina į laukus darbuotis.
– O iš kur patį atsivežė? Ar iš toli? – teiravosi karšinčius.
– Iš miestelio. Iš valsčiaus kiemo, – daug negalvodamas, trumpai atsakė Lauras.
–Kaip gi taip iš kiemo, o ne iš kokių namų? – stebėjosi žmogelis.
– Aš jau seniai iš namų, tik nežinau, kaip į juos pareiti, – pasiguodė Lauras.
– Kaip čia dabar taip? – susidomėjo senukas. – Pats gi ne žabalas. Kaip gali nepareiti į savo namus? Negi nežinai, kur tavo namai?
– Namus tai aš žinau, tik nežinau, kaip į juos nueiti, – kartojo Lauras. – Šeimininkas žadėjo parvežti. Užtai aš ir čia, – dar paaiškino jaunuolis, bet žmogus nieko nesuprato.
– Mat kaip? Tai dabar turbūt čia bus tavo namai? – daug nesigilindamas džiaugėsi senukas, – kaip gerai, tu man labai reikalingas. Kaip man gera, kad po tiek metų turiu su kuo pasišnekėti. O tai vienas ir vienas... Kitą kartą galvoju, kad išdurnėsiu...
– Ar seniai, tamsta, taip vargsti? – nuoširdžiai užjausdamas paklausė Lauras.
– Anksčiau dar kiek matydavau, bet dabar visai nebe matau. Aplinkui tik juoda naktis. Neduok Dieve niekam tokios nelaimės. Kitą kartą galvoju, kad imsiu ir pasidarysiu sau galą. Bet kaip? Nieko nematau. Jeigu ir rasčiau kur nors virvę, negalėčiau nė kilpos pasidaryt, o jeigu ir pasidaryčiau, tai kaip tu ją žmogau ant balkio užkabinsi?..
– Nešnekėk, tamsta, taip baisiai, – iš visos širdies užjautė Lauras senuką, – jeigu jums gerai, tai aš visą laiką būsiu čia prie jūsų. Kiek tik galėsiu, tiek ir padėsiu. Kiek tik norėsim, tiek šnekėsim. Man ir pačiam norisi su kuo nors pasišnekėti. Aš dabar irgi toks pat vienišas kaip tamsta. Pasipasakosim vienas kita apie save, savo bėdas... Tuščia ir jų ir tų namų. Niekur jie nepabėgs. Man gerai ir čia. Būsiu, kol šeimininkas laikys, kad tik tamstai būtų geriau.
– Po tiek metų ir man išaušo linksma diena. Rodos, kad saulė užtekėjo, – susigraudino ir net apsiverkė žmogelis. – Ar tik nebus tau per sunku su manimi? Kiek gi tau, vaike metų/
Čia jau Laurynui teko ilgai pagalvoti. Visą laiką žinojo, o dabar kažkaip neprisimena ir gana.
– Keturiais metais vyresnis už Kęstą, – pamąstęs pagaliau atsakė vaikinas.
– O kas tas Kęstas?
– Brolis, bet dabar jau jo nebėra gyvo...
– O daugiau brolių ar seserų turi?
– Ne, – šitą tai jau gerai žinojo Laurynas.
– Tai dabar vienas likai pas tėvus? O tėvas su motina ar dar gyvi?
– Mama irgi mirė, bet tėvas dar gyvas. O tamstos sūnus tai šeimininkas, kuris mane atsivežė?
– Taip. O koks tavo vardas?
– Laurynas. Visi vadina Lauru.
– Tai ir aš tave taip vadinsiu. Dabar mes jau ne tik pažįstami, bet ir draugai, – džiaugėsi senukas ir kartu ramino vaikiną. – Neturėsi tu su manimi daug vargo, vaike. Naktį aš tavęs nežadinsiu, duosiu pamiegot. Pats susirandu viedrą ir dangtį. Tiek dar aš susitvarkau, o ryte tai jau žadinsiu anksti. Tik pabudęs, noriu į būdelę. Vienas taip greitai negaliu nueiti, o kai ilgai gaišti, tai ir nebe spėji...