Ragauki save ragauki

Nurinki nuo manęs
                  miškų pavėsį
                              tai gaivina
        kol vėjas rankose ardo
                tylą
      ištrauki iš manęs tai kas baisiausia
    užčiuopusi lyg žaizdoje gyvybės šaką
          įsiklausyki
    paragauki
kuo kvepia grūdo šiluma
ir kol neperrūgusi tešla
iškepki duonos
        gremždama nuo krosnies briaunų
          nugaravusį kvapą
                iš pravertos burnos
        kuriame užmiegi
              išskobusi lig galo sugautą mirksnį
      kol pirštais vedžioji
aplink atsivėrusią burną
ragauki
ragauki save
        iš mano raidžių.