Vieną vakarą

Tai tėvas prikapojo virbų didžiausią krūva,
Priskaldė beržo pliauskų ir ugnį užsikūrė.

Lengvos liepsnos dūmeliai prie obelų prikibo –
Ir aš su džiaugsmo gūsiais stebėjau tą kūrybą.

Paskui mama dar džiaustė po šakomis drobulę,
Kol atšlamėjęs vėjas į jos ertmes atgulęs,

Nusinešė per sodą arčiau prie lauko tolių,
Ir dažė, ir kankino dangaus rausvus pastolius.

Dabar pro tas padraikas saulėlydis apkvaitęs
Į mūsų daržą murkdo šešėlių blankią skraistę,

Kol mes, per dieną dirbę, mazgojam juodas kojas,
Tos sodo baltos šakos ant vėjų raitos joja.