kur leki?

Kas leido šviesmečiui pareikšti, kad jis –
ant mano kapo gali šokti?

Ar kas praskleis užuolaidas? Kas daros?
Kodėl šviesa, tarsi atstumas, nusklinda per metus?
Kažkam vaizduotė pasiūlė pasišokėti iki proto aukštumų,
bet jis nepajėgė?
Kodėl tuomet pasitikėjimas jo virto kosminiu matu?

Klaustukai...

Anądien –
Įsimylėjęs –
Visiškai –
Kaip laigantis pavasario kikilis –
Tik nustebau –

Kodėl šviesa per dieną (ar metus) pavirsta ne akimirka,
O klaidžia,
kvantiškai neapibrėžtų atstumų painiava –

Juk faktas: blyški mėnesiena veria sietuvą gilia ir veriančia šviesa...
Kur dėtis, kai tokia nebesuvokiama atstumo ir šviesos klaida?
Ką ten paistė Heizenbergas?
Gal virsti kurmiu, slieku apsimest?

Gyvenimas tik laisvė būti, o ne veidmainiauti –:)))...
Perdėm gražu – –
Bet būsiu aš šviesa ir – nebepasiduosiu metų naštai...
Tik kuo tai pasibaigs?...:)))

Ant stalo riogso kreivas gintaras.
Šviesa nenoriai atveria šlyties ydas
ir pagaliau atšlijęs, pasiduoda protas nustebimui.