Aš – katilas juodas

Aš savo likimo pats sau nepavydžiu,
Nuo pat išliejimo, kai skvarmon įterpę
Į krautuvę vežė ir vartė kaip vyzdį,
Ir gyrė padaužę į šonus kaip varpą.

Po to man neteko švariau pagyventi,
Kai viralą prastą maišydavo samčiu,
Ar spaudė iš viršaus apdegusį dangtį,
Ir kasės su šaukštu panižusį antį.

Ant manojo dugno daugsluoksnė juodybė
Giliai įsiėdė, metalas įskirdo,
Nes šonais ne kartą man viralas dribo.
Juos gramdė išalkę, dėl kažko įširdę.

Švaresnio vandens į mane neįpylė,
Ir šerpetos miežio man vidų tebraukė,
O žmonės pavalgę sėdėjo nebylūs,
Ant veido užkergę vien liūdesio kaukes.

Tik retkarčiais pieno baltumą apglėbęs,
Viriau aš mažųjų pamėgtąjį valgį –
Per juoką jie garsiai čepsėjo ir srėbė,
Paskui kaip ėreliai patenkinti laigė.

Man laikas prabėgęs nė kiek neįkarto,
Nors ilgas be galo atrodytų amžius –
Čia žmones nuomojo tik griūvantį tvartą,
O aš vis ugny ir vis alkį jų ramdžiau.

Paskui atsiradę negrabūs virėjai
Apvertę mane storą demblį užklojo –
Sėdėjo, dainavo, mergaites kerėjo,
O kartais tik gėrė ir bjauriai koliojos.

Ir aš, kaip ir žmonės nykau po truputį –
Šlapimas man dugną ir šonus praėdė,
Nebuvo man lemta kaip žmogui supūti –
Į duobę su šiukšlėm išnešę nusviedė.

Atėję benamiai ištraukė, apvalė
Ir džiaugės lyg turtą didžiausią atradus,
Kad lydymo krosny įveikęs negalią,
Atgyčiau, kaip moko mus Indijos vedos.