Pavėluota evakuacija (6)

Pirmadienis 16. 20  - 17. 10

Sąmonė lėtai apdorojo gautą informaciją. Šūvis? Koks dar šūvis? A- a- a, Darius nuėjo į tualetą. Lyg tai pamyžti. Nu jo... Nuėjo pamyžti... Aha... Pamyžti nuėjo. Vartaliojau tą mintį ir šiaip ir anaip, bet nesupratau kas čia ne taip. Nuėjo žmogus pamyžti. Na, ir kas iš to? Būtent. Kas? Iš to.
Sėdėjau ranka parėmęs galvą, o padrikos minčių nuotrupos taip ir laigė po smegeninę niekaip neįgaudamos apčiuopiamų kontūrų. Atsikėliau ir, nuėjęs į virtuvę, pakišau galvą plautuvėje po šalto vandens srove. Palaikiau apie pusę minutės. Truputį padėjo. Šlapius plaukus ir veidą nusausinau į užuolaidas, nes daugiau nebuvo į ką. „Darius..., jis juk turėjo pistoletą... ne,... palauk... du pistoletus. Pala, pala,... ne,... ne,... mėšlas“ – po truputį pradėjau suvokti situaciją. Taip ir bus - Darius nusišovė. Mėšlas. O mane pasikvietė tik tam, kad nenorėjo mirti vienas. Iš vienos pusės man lyg turėjo palengvėti – juk čia buvau ne savo noru. Tačiau kažkodėl nepalengvėjo. Iš kitos pusės  – pas jį liko mano ginklas. Tačiau net apsvaigusia smegenine kuo puikiausiai suvokiau – pistoletas čia niekuo dėtas. Vis tiek nesugebėčiau išeiti nežvilgtelėjęs kas ten, tualete. Geriau jau iš karto, negu vėliau tektų sugrįžti.
Kai apsisprendžiau, viskas tapo aišku ir lengva. Dar kartą atlikau tą pačią procedūrą su vandeniu ir užuolaidomis. Tada ryžtingai nupėdinau prie tualeto durų ir staigiu mostu jas atplėšiau. Darius sėdėjo ant klozeto nenusimovęs kelnių, dešinėje rankoje laikydamas pistoletą ir žiūrėjo į mane.
- Aš nesugebėjau... jomajo... vėl nesugebėjau..., - didžiulėmis pastangomis išspaudė žodžius. Man pasirodė, kad jis žiauriai nusivylęs. - Niekada... net nebūčiau pagalvojęs... kad kažko negalėsiu... neišdrįsiu...
Mėšlas! Iš tikrųjų suvokiau, kad tokius žodžius iš Dariaus galėjai išgirsti nedažnai. Taip pat kažkokiu septintu pojūčiu suvokiau, kad rytoj išsiblaivius Dariui šių žodžių bus labai gėda, jeigu, aišku, prisimins. Reikėjo padaryti taip, kad jis jų rytoj neprisimintų. Tegu prisimena bet ką, tik ne šią silpnumo akimirką.
- Po velnių, Dariau! Ką čia veiki? Tu gi pamyžt ėjai! O dar kelnių net nenusimovęs! Negi manai, kad aš vienas gersiu? - greitai ir įsakmiai komandavau. – Nagi, stokis.
Pastaba apie gėrimą vienam paveikė. Jis niūriai dėbtelėjo į mane. Na ir tegul! Juk neskauda.
Priėjęs pakėliau ir padėjau tvirtai atsistoti. Atsargiai ištraukiau  iš rankų ginklą. Jis nesipriešino.
- Dabar maukis kelnes ir atlik reikalus, - dujinio pistoleto nesiryžau ieškoti. Ir kam? Juk turiu geresnį. – Supratai?
Jis žagtelėjo ir tuo pačiu linktelėjo. Tada pradėjo grabinėtis apie diržo sagtį.
Palikau Darių tualete vieną, o pats nuskubėjau prie stalo. Paėmiau butelius ir į plautuvę išpyliau alkoholį, palikdamas tik po kokį trisdešimt gramų. Paskutinei taurei, taip sakant. Degtinės dar buvo likę apie porą šimtų gramų, konjako – gerokai mažiau.
Nesibaiminau, jei Darius pastebėtų klastą - dabar pas mane buvo tikras ginklas, todėl  jaučiausi ramiau. Tačiau žinojau - ginklą panaudosiu tik jeigu man iškils pavojus gyvybei.
Neužilgo pasirodė Darius. Jis išsvyrinėjo iš tualeto, apsidairė. Man susidarė įspūdis, kad jis kažkaip nesiorientuoja situacijoje – lyg kažko tai ieško, tačiau ir pats nelabai supranta ko, o paklausti nedrįsta. Jau galėjau pasakyti, kad ir koks atsparus jo organizmas, tačiau išgertų svaigalų kiekis jį įveikė. Jis klestelėjo į savo kėdę ir drebančia ranka pripylė į abi stiklines gėrimo. Buteliai ištuštėjo galutinai.
- Klausyk, mhm... – jis prisimerkė ir įsistebeilijo į mane. Pasikasė pakaušį ir dūrė mano pusėn pirštu. – Pala... Jomajo... Tu.... Kostas, ar ne? Kostia?
Linktelėjau - kam be reikalo aiškintis?
- Tai va,... Kostia,  mes... čia biški pavarėm, ar ne? – jis sukikeno.
- Aišku, pavarėm. Juk ne kiekvieną dieną apokalipsė? Bet..., mėšlas, aš jau noriu miego. Už tave, - kilstelėjau stiklinę. - Po paskutinę ir skirstomės.
- Gal dar nueinam pasiimti? – paklausė, tačiau be didelio entuziazmo.
- Ne, užteks tam kartui. Gal rytoj ar poryt vėl galėsim susieit, - pats nelabai tuo tikėdamas pudrinau jam smegenis.
Darius pasirėmė ranka galvą ir jau po kokių penkių minučių užsnūdo. Į lovą jį paguldžiau labai lengvai, net pats tuo nusistebėjau. Nors vedamas į lovą buvo prabudęs, tačiau nesipriešino ir visiškai neprisiminė apie ginklą.
Pasiėmiau Dariaus laikraščius ir išeidamas dar žvilgtelėjau į tualetą. Taip ir yra. Mano dujinis pistoletas gulėjo ant grindų. Pasiėmiau ir jį.

Pirmadienis 17. 10  - 18. 40

Laiptais nusileidau tekinom, išėjęs pro lauko duris liuoktelėjau nuo laiptelio ant šaligatvio. Apėmė keistas, niekaip nenusakomas jausmas, šuolis gavosi kažkoks ištęstas, bet kartu sukilo į viršų visas skrandžio turinys. Pasukau į žolyną prie suoliuko ir išsivėmiau.
Aikštelė iš tikrųjų buvo už namo. Užvedžiau elektromobilį ir išriedėjau į gatvę. Žinojau, kad automobilis gali mane išduoti, nes iš Dariaus pasakojimo susidariau nuomonę, kad mes miestelyje tikrai ne vieni. Bet išgertas alkoholis neleido labai sureikšminti šio pavojaus. Na ir kas čia tokio? Vis tik susiprotėjau nejungti automobilio žibintų.
Iš pradžių nuvykau į drabužių parduotuvę. Ji buvo ten, kur ir tikėjausi. Rūbų dydžius ligoninėje buvau susirašęs lyg tai ant recepto, lyg tai ant kažkokio firminio blanko, kurį buvau radęs stalo stalčiuje, ir įsikišęs į kišenę. Dabar to lapelio neberadau. Numojau ranka, kadangi dydžius prisiminiau – jie buvo beveik kaip mano. Tuo labiau, kas čia tokio, jei bus vienu – kitu numeriu didesni? Svarbu nenumažinti. Parduotuvėje radau viską, ko man reikėjo.
Vėl užėjo blogumas. Truputį pastovėjau nejudėdamas. Praėjo.
Visai šalia buvo nedidukė vaistinė. Užėjau ir, panaršęs stalčiuose, radau antitokso. Išlukštenau keturias kapsules ir žiaukčiodamas, po vieną šiaip ne taip kartu su seilėmis nuleidau į stemplę. Nuplėšti mažyčiai folijos gabaliukai nusklendė ant grindų ir pasiliko ten gulėti.
Apgalvojau tolimesnį savo maršrutą. Įtempiau atmintį, kad prisiminčiau, kur buvo ritualinių paslaugų parduotuvė. Nepavyko. Tačiau žinojau, kur yra laidojimo namai. Logika sakė, kad parduotuvė turėtų būti netoliese.
Nuvažiavau į kitą miestelio pusę. Kaip galvojau, taip ir buvo. Įėjęs į parduotuvės salę, radau du karstus. Vienas normalaus dydžio, kitas mažesnis. Karstą išnešiau per du kartus – atskirai dangtį ir patį karstą, tačiau nešant pastarąjį niekaip nepavyko atsikratyti minties, kad jis turėtų būti sunkesnis. Nors gal čia alkoholis dėl visko kaltas.
Parduotuvėje norėjau surasti žvakių, tačiau nepavyko. Lentynoje gulėjo tuščia dėžutė su užrašu „žvakės“. Ten pat, žemiau ant grindų gulėjo kelių žvakių liekanos. Nukritusios ir sulūžusios, jos dar buvo ir kažkieno sutryptos.
Išnaršiau visas patalpas juk negalėjau grįžti be šių atributų. Žinojau, kad parduotuvėje vaškinių žvakių nerasiu. Už vienų durų užtikau nedidelį sandėliuką. Jame tarp įvairiausių daiktų šiaip ne taip radau vieną įpakavimą žvakių. Pasikišau po pažastimi ir, išeidamas lauk iš parduotuvės, kartu prigriebiau ir dirbtinį vainiką.
Pakeliui į namus užsukau į „savo“ parduotuvę. Paėmiau įvairių produktų, vaisių bei alaus. Taip pat naują prožektorių, su elementais, nes manasis kažkodėl pradėjo streikuoti.
Grįžęs ir įėjęs į ligoninės vidų, supratau, kad Lina susijaudinusi, tačiau man nieko nesakė. Kai nunešiau produktus į „valgomąjį“, padaviau jai maišą su rūbais ir paklausiau:
- Kas atsitiko?
Ji pažiūrėjo į mane, nudelbė akis į apačią ir tyliai ištarė:
- Aš jaudinausi, Kęstai.
Ir daugiau nieko. Iš dalies gerai. Bet tik iš dalies. Turėjau tai sustabdyti.
- Lina, susitarkim taip, - pažvelgiau jai tiesiai į akis. -  Aš, pavyzdžiui, nepergyvenu dėl to, ko negaliu pakeisti. Bent jau stengiuosi taip daryti. Galbūt, pakeiksnoju save dėl to, jei padarau ką nors blogai, bet tik tiek. Siūlau ateityje ir tau taip elgtis.
- Žinau,... bet man... taip neišeina, - pasiteisino.
- Gerai, sakyk kokia nauda buvo iš tavo jaudinimosi? Ar tu man kaip nors galėjai padėti? Juk ir aš pats... et, tiek jau to, – numojau ranka. – Užmirškim.
Tačiau mano leptelėjimas jai pro ausis neprasprūdo.
- Ar kas nors negero atsitiko? Tu atrodai kažkoks keistas, - ji priėjo arčiau. - Tu išgėręs?
- Taip, išlenkiau taurelę vieną, kitą. Ir kas čia blogo? – pasišiaušiau. Kas ji tokia, kad man nurodinėtų?
Ji žiūrėjo į mane pasimetusi ar išsigandusi, net nesupratau.
- Ar... tu ... kažką sutikai? – galų gale pratarė. Nekaltindama ir nesmerkdama. Tik paklausė.
- Taip, sutikau. Bet tau nėra ko baimintis. Aš sutikau... pažįstamą...,  draugą, – ir tada šovė išganinga mintis. - Kaip tau atrodo, kaip aš vienas būčiau įkėlęs į mašiną karstą?
Man atrodė, kad šis argumentas turėjo suveikti garantuotai . Tačiau Lina žiūrėjo į mane dar labiau nustebusi.
- Mašiną? – perklausė. – Kokią mašiną?
- Argi svarbu kokią? – jau pradėjau irzti. – Nusipirkau mašiną. Kuo aš kaltas, kad pardavėjas markės nepasakė. Beje, ir pačio pardavėjo niekur nesimatė.
Lina susirūpinusi į mane žvilgtelėjo ir nuėjo pas mirusįjį. Aš sudribau ant kėdės už stalo. Mėšlas, kaip negera. Kada tas antitoksas suveiks, po paraliais?
- Lina, aš truputį pailsėsiu ir padėsiu tau aprengti tėtį, gerai? – šūktelėjau jai pavymui.
Ji neatsiliepė. Turbūt neišgirdo.

Pirmadienis 20. 30  - 21. 00

Nuo kėdės pakilau, kaip man atrodė, po kokių dešimties minučių. Jaučiausi šiek tiek žvalesnis, nors burna buvo kaip išdžiūvusi. Gurkštelėjau pusę stiklinės sulčių ir nuėjau padėti Linai.
Po velnių! Lina tėtį jau buvo aprengusi. Paklausiau jos, kiek dabar valandų.
- Pusė devynių, - atsakė ir žvilgtelėjo į mane. Tada prunkštelėjo.
Nesupratau, kas ją prajuokino.
- Atleisk, kad taip... na, … kad užtrukau šiek tiek..., - mostelėjau ranka ir grįžau į „valgomąjį“. Ten buvau matęs ant durų kabantį veidrodį. Privėriau durų varčią ir pasigrožėjau savimi. Viskas būtų buvę pusė velnio, jei ne piestu stovintys plaukai ant pakaušio. Tik jie stovėjo ne išilgai, kaip skiauterė, o skersai - tarsi vėduoklė. Matyt, buvau nesėkmingai atsirėmęs į sieną. Na, jei tik tiek bėdos, tai išgyvensiu.
Nuėjau į automobilį, pasiėmiau karsto dangtį ir grįžau į vidų. Karstą atsinešiau, kartu su smulkiais daiktais – dabar jis atrodė dar lengvesnis. Nešti buvo nesunku, tik nepatogu.
Kartu su Lina įkėlėme mirusįjį į karstą, o pastarąjį paguldėme ant lovos. Kai ji už kojų kėlė mirusįjį žvilgtelėjau į ją. Kažin ar ji atkreipė dėmesį, kad daiktai atrodo lengvesni?
Vėliau apėjau ligoninės kambarius, ieškodamas ant palangių sustatytų vazonų su gėlėmis. Atkreipiau dėmesį, kad kambaryje, kur buvo suguldyti mano naktinio eksperimento „dalyviai“ viskas tebebuvo savo vietose, net patys smulkiausi daiktai. Radęs keturis panašaus dydžio vazonus, sunešiau juos į „valgomąjį”, išroviau gėles, išmečiau į šiukšlių dėžę, o į žemę sukaišiojau ilgas žvakes. Nunešiau prie mirusiojo ir, jas uždegęs, „žvakides“ sustačiau keturiuose kampuose ant grindų aplink karstą. Kojūgalyje pastačiau vainiką.
Kai visa tai atlikau, Lina dėkingai į mane pažiūrėjo ir priėjusi pabučiavo į skruostą. Bet mačiau, kad žiūrėdama į mane ji vos susilaiko iš juoko.
-Ačiū tau, Kęstai.
Aš tik kažką neaiškaus numykiau.

Pirmadienis 21. 00  - 21. 25

Iš tikrųjų, negalėjau pakęsti, jei negalėdavau suprasti kas vyksta. Štai ir dabar man kažkas pradėjo kelti nerimą. Kažkas, ko tiksliai negalėjau įvardinti, kažkas, kas neleido pavieniams faktams susirišti į tvirtą aiškumo mazgą.
Pirmąją bandymo išsigelbėti strategiją buvau apmąstęs taip: reikėjo kažkokiu būdu nusigauti aukščiau dulkių patalo, apgaubusio žemę. Ir jeigu tikėti tuo, ką sakė Lina, tiksliau tuo, ką ji man perpasakojo iš išgirstų naujienų, galima daryti išvadą, kad žmonijos išgelbėjimu kažkas rūpinasi. Padarius tokią išvadą, galima daryti prielaidą – virš dulkių debesies galbūt galima būtų sutikti gelbėtojų. Visai įmanoma, kad net dabar jie ten naršo. Sutikau su tuo, kad  tikimybė labai menka, bet visgi.
Toliau mąsčiau taip: pakilo dulkės, smulkūs daiktai, vadinasi, praradę svorį palaipsniui kils vis sunkesni daiktai. Eiliškumą nuspėti bus nesunku, dėl to ir dariau eksperimentą. Mes su Lina įsitaisysim automobilyje ir lauksim palankaus momento skrydžiui. O ten bus kaip bus. Tikėjausi, kad iki to momento mums nepritrūks oro dėl atmosferos išretėjimo ar dėl to, jog jos iš viso neliks.
Samprotaudamas bandžiau išmąstyti priežastį, kodėl pradėjo mažėti žemės gravitacija.
Dėl pačioje žemėje vykstančių procesų tikimybę atmečiau iš karto. Dar iš universiteto laikų prisiminiau gravitacijos jėgos formulę, kadangi ji iš tiesų yra nesudėtinga. Konstantos ir dviejų kūnų masių sandauga, padalinta iš atstumo tarp kūnų, pakelto kvadratu. Vadinasi, žemės traukos jėga galėjo sumažėti (TAČIAU NE DINGTI VISIŠKAI!) tik  stipriai sumažėjus žemės masei, arba padidėjus jos spinduliui. Bet pastaruoju atveju jau vyktų kataklizmai – trūkinėtų žemės pluta ir vertųsi didžiuliai plyšiai. Na, kaip išlyga, galbūt, kur nors tai ir vyksta, aplenkiant šią vietą? Papurčiau galvą. Neįtikėtina. Visgi, labiausiai priimtinu variantu, nors ir vėl su išlyga, laikiau pašalinės jėgos įsikišimą. Na, tarkim, visiems iki skausmo žinoma Nibiru priartėjo tiek, kad prasidėjo planetų gravitacijos sąveika ir jos trauka pradėjo darytis didesne už žemės. Išlyga buvo ta, kad tokiu atveju dulkės turėjo nulėkti tos planetos link, o ne apsupti žemę. Išlygos, išlygos... Visos teorijos su išlygom. Todėl ir ėmė siutas.
Pagalvojau kaip gerai būtų prisėsti prie kompiuterio ir panaršyti po internetą. O gal tikrai gera mintis? Pavaikštinėjus po butus, greičiausiai kompiuterį rasčiau. Tik klausimas, ar beveikia internetas. Pala. Tai mes tuoj patikrinsim. Mobiliuoju telefonu pabandžiau išsikviesti populiarų naujienų portalą. Nesėkmingai. To ir reikėjo tikėtis.
Perverčiau iš Dariaus atsineštus laikraščius. Prisiminęs, kad jis kažką pasakojo, apie galimą apokalipsės priežastį, perskaičiau visus straipsnius apibrauktomis antraštėmis. Nieko naujo juose neaptikau, jeigu neskaityti kelių languoto popieriaus lapų su kažkokiais paskaičiavimais, kurie tyčia ar netyčia buvo įsimaišę tarp spaudos leidinių. Skaičiavimų nesupratau, kadangi nebuvo jokių paaiškinimų, tačiau viename lape nubraižytas piešinukas buvo panašus į žemės sandarą iliustruojantį piešinį.
Atidėjau lapus su skaičiavimais į šoną ir toliau tęsiau savo apmąstymus. Taigi, kodėl daiktų kilimo PROCESAS APSKRITAI SUSTOJO? Tai rodė nepajudėję iš vietos lengvi daiktai, folijos gabaliukai, nukritę vaistinėje.
Trinktelėjau delnu per kaktą. Tai apuokas! Tuoj patikrinsiu. Galbūt tai kažkaip priklauso nuo vietos?
Nuėjau į „valgomąjį“. Sekmadienį šiame kambaryje Lina rodė nuskridusius daiktus. Velnias, juk tai buvo tik vakar, o atrodo, kad jau praėjo ištisa amžinybė. Pakėliau nuo grindų tuščią vienkartinę stiklinę ir padėjau ją ant stalo. Nieko. Pabaksnojau pirštu. Nieko. Papūčiau. Nieko. Mėšlas!
Nieko nauja. Koks buvau apuokas, toks ir likau. Užsinorėjau tiesiog sustaugti iš įtūžio. Susivaldžiau. Nes Lina to būtų nesupratusi.

Pirmadienis 21. 25  - 21. 45

Pagavau save begalvojant, kad aš dar nė karto su Lina nekalbėjau apie mūsų laukiančią ateitį. Apskritai, apie artėjančią apokalipsę po pirmojo mūsų pokalbio mes nebekalbėjome. Galbūt dėl to, kad ji buvo paskendusi mintyse apie tėvą ir nebuvo tinkamos progos, galbūt maniau, kad tai tik mano vieno reikalas pasirūpinti mūsų abiejų saugumu. Nežinau. Tačiau kodėl nepabandžius su ja rimčiau pasikalbėti? Galų gale, ją tai atitrauktų nuo minčių apie tėčio mirtį. A-a -a, tiesa, dar reikėtų šnektelėti, apie jo laidojimą. Kur geriausiai tai būtų padaryti? Vadinasi, nuspręsta - einu pas ją.
Prisėdau ant kėdės šalia. Nors buvo netinkama nei vieta, nei laikas, ji vėl sukikeno. Net nepažiūrėjusi į mane.
- Žinai į ką tu dabar man panašus? - paklausė.
- Iš kur galėčiau?
- Į teterviną, išskleidusį uodegą.
Žvilgtelėjau į jos akis ilgėliau. Ji nenusisuko.
- Kodėl ne į povą?
- Nė nesvajok. Plaukai per trumpi, - ji vėl tyliai prunkštelėjo.
Aš nusišypsojau. Džiaugiausi, kad jos nuotaika taisėsi, tačiau reikėjo pakalbėti ir apie rimtesnius dalykus.
- Klausyk, Lina, ar tu gali pateikti kokią nors versiją apie tai, kas vyksta čia, žemėje.
Ji trumpam susimąstė. Man patiko į ją žiūrėti tuo metu, kai ji galvoja ar ką nors įsivaizduoja. Tai darydama ji kiek nukreipdavo akis įstrižai į viršų ir atrodydavo tokia... tokia... na, net nežinau kaip ir apibūdinti. Melancholiška?
- Nežinau, kažkaip vis nesusimąsčiau apie tai, - ji sukoncentravo žvilgsnį į mane. – Kas? Kas negerai?
- Viskas gerai, nekreipk dėmesio, - nuraminau. -  Tetervinas kiek užsigalvojo ir tiek.
Ji vėl prajuko.
- Tu žiūrėk, atsargiai. Bus kaip kalakutui.
- Kokiam dar kalakutui?
- Tam, kuris į sriubą papuolė, - ji šyptelėjo.
„Sakai į sriubą, ar ne? Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad aš jau verdu sriuboje“ - kažkodėl sukirbėjo mintis. Surimtėjusi Lina kalbėjo toliau:
- Kažkaip šiandien, berengiant tėtį, pastebėjau, kad tai gaunasi lengviau nei tikėjausi. Daiktai pastebimai palengvėjo, Kęstai. Nežinau, kodėl šito nepastebėjau anksčiau. Tiesa, nežinau ar tai kuo nors susiję, tačiau atrodo, kad tarpais skrandis nevirškina maisto, kažkaip vis užeina negerumas. Mano nuomonė būtų tokia – kažkas labai gigantiškas traukia mus nuo šios planetos. Ir šis procesas turėtų tik spartėti.
- Tu galvoji panašiai, kaip aš, - nepatenkintas susiraukiau. - Tai būtų gerai tik tuo atveju, jei tai iš tikrųjų būtų tiesa. Priešingu atveju geriau, kai du pašnekovai oponuoja vienas kitam. Taip ir gimsta tiesa. Taigi, kodėl dulkės nenuskrenda velniop?
Ji vėl trumpam pabuvo panaši... į ką? „Nesvarbu, nekreipk dėmesio“ – subariau save.
- Na, galbūt, iš pradžių atmosfera apačioje išretėjo, ne tiek daug, kad mes pajaustumėm, o atsiradus pašalinei traukiančiai jėgai jos ir pakilo iki tankesnės atmosferos lygio. Tai yra, manau, kad traukos jėga kol kas nenugali atmosferos pasipriešinimo. Arba galima sakyti ir taip, kad dabar dulkės kabo traukos jėgų pusiausvyros vietoje. Kai masyvus daiktas priartės, dulkės pakils aukščiau arba visai nuskris, - ji gūžtelėjo. - Taip pat ir visi likę daiktai. Manau, kad tas gigantas dar labai toli, bet artinasi.
- Ar tu pastebėjai, kad daiktai dabar jau nebekyla?
- Ne, - ji išpūtė akis.
Taip ir maniau.
- Tai gal... gal... viskas praeis? - ji viltingai pažvelgė man tiesiai į akis. - Ir į žemę vėl galės grįžti žmonės?
- Galbūt, - atsakiau neužtikrintai. - Tačiau mes turime būti pasiruošę viskam. Tik būtų velniškai gerai žinoti kas tai bus, ar ne?
Lina sutikdama palinksėjo.
Ir tada mane vėl aplankė sąmonės nušvitimas. Išėjau iš kambario ir nuėjau į eksperimento patalpą.
Velnias, apie laidotuves taip ir nepakalbėjome.

Pirmadienis 21. 45  - 22. 30

Turbūt suveikė antitoksas, nuotaika pagerėjo, mintys praskaidrėjo. Tarkim, daiktai  nebeskraido, bet iš savo eksperimento aš galiu išpešti naudos.
Dar kartą persvėriau visus anksčiau susvertus daiktus ir svorius surašiau šalia ankstesnių. Rezultatai aiškiai nesutapo, tačiau dar nežinojau ar yra kokia nors sistema.
Mobiliuoju telefonu atlikau dalybos veiksmą – iš pradžių vienos poros skaičių, vėliau kitos. Rezultatas buvo labai panašus, nesutapimą priskyriau tik svėrimo paklaidai. Ačiū dievui, kitaip šį kartą tikrai būčiau užriaumojęs.
Tačiau buvo viena problema. Rezultatas rodė tik skirtumą tarp šiandieninio ir vakarykščio svorio. Skirtumas buvo aštuoniolika procentų. Penktadalis. Tačiau juk vakar daiktai jau buvo lengvesni negu iš tikrųjų. Todėl tam kad, sužinoti realią situaciją man reikėjo pasverti žinomą svorį.
Nuėjau prie kambario kur buvo mirusysis ir sustojau tarpduryje.
- Ateik minutei, - pakviečiau Liną.
Pats grįžau prie svarstyklių.
- Kiek sveri? – paklausiau jos, kai įėjo į kambarį.
Lina nustebusi  pažiūrėjo į mane tarsi į šykštų pirkėją, perkantį turguje kiaulę. Aš nieko nelaukdamas čiupau ją ant rankų. Jergutėliau!
- Tu nesveri nė keturiasdešimties kilogramų, - nusistebėjau.
- O, ačiū už komplimentą. Tokio man dar nėra sakęs niekas, – koketiškai prisipažino ji.
- O kitokius yra kas nors sakęs? – paklausiau, nutaisęs abejingą balsą.
- Kokius, pavyzdžiui?
”Erzini mane, ar ne? Na, palauk” – pagrasinau mintyse.
- Na, pavyzdžiui, kad tavo akys skirtingos. Gražios, bet skirtingos. Visiškai.
- Kaip tai? – ji iš tikro nejuokais susirūpino ir kone išsigando.
- Kaip, kaip, va taip. Viena kairė, kita dešinė. Ką, sakysi kad ne skirtingos? Bet labai nesisielok – tas pats ir su kojom.
- Chamas, - ji prunkštelėjo ir nestipriai kumštelėjo man į pašonę.
Aš susiraukiau. Turbūt kliudė sulaužytą šonkaulį. Visai buvau apie juos užmiršęs. Nuleidau ją ant svarstyklių.
- Užgavau? Atleisk, - atsiprašė.
- Niekis. Jei ne lūžę šonkauliai, tavo grybštelėjimo nebūčiau ir pajutęs.
- Kodėl nieko nesakei?
Ji iškėlė savo kumštuką ir juokais man pagrūmojo.
- Nebuvo reikalo... Na, bet kai jau pradėjai muštis...
- Vai, vai, kokie mes jautrūs, - ji nutaisė nuskriausto vaiko veido išraišką ir pradėjo į šonus linguoti galva. – muštis... Kurgi ne.
Ji žaidė. Manau, ji atsiribojo nuo neišvengiamybės ir tiesiog norėjo jai likusį laiką nugyventi, o ne vien tik gedėti. Neteisiau jos dėl tokio elgesio.
Tačiau aš jos žaidimą ignoravau.
- Tai kur mes apsistojome? A-a-a, prie tavo keturiasdešimties kilogramų. Tai va, čia joks ne komplimentas, jeigu ką, – mostelėjau ranka į svarstyklių ciferblatą, kuris rodė trisdešimt keturis ir pusę kilogramo. - Dabar sakyk savo tikrąjį svorį. Iškilmingai pasižadu niekam gyvam neskelbti.
- Šešiasdešimti kilogramų. Bet tai buvo jau seniai. Kam tau to reikia? – ji surimtėjo.
- Noriu paskaičiuoti, kada tave pradės kelti į viršų, jei procesas vėl atsinaujintų.
- Mane? – ji liūdnai nusišypsojo. – A-a-a, na taip, aš juk lengvesnė.
Nesupratau, kodėl ji nuliūdo. Juk tai buvo aišku iš pat pradžių.
Kai ji nuėjo atgal prie tėvo karsto aš apgalvojau susidariusią situaciją. Nors daiktai nebekilo, tačiau per parą jie palengvėjo apie penktadalį. Iš viso jų svoris buvo sumažėjęs vieną sveiką ir sepynias dešimtąsias karto. Kad būčiau visiškai garantuotas, pasvėriau skardinę alaus. Rezultatas buvo toks pat, kaip ir sveriant Liną. Vadinasi, jei ši tendencija nesikeis, vietoj penkiasdešimt dviejų metų šioje žemėje beturiu daugiausiai keturias dienas. O Lina dar mažiau. Mėšlas.
Paklausiau savęs, kodėl svorio sumažėjimo iki šiol nepastebėjau. A- a-a, na taip, šiandien mano savijauta buvo kiek prastoka, o vakar... Vakar svoris buvo mažesnis tik apie pusantro karto ir viską nurašiau įtampai ir stresui. Tais atvejais kai sukirbėdavo kažkokios abejonės, nuodugniai jų apsvarstyti nebuvo kada.
Taigi, jau beveik du kartai. Ir žemės trauka, o tuo pačiu ir svoris toliau mažėjo. Aš tuo nė neabejojau.
Ir tada užgeso šviesa.