Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nors Algis vesti negalvojo, bet įsimylėjusi Alesia jam labai patogi. Po teisybei į dvarą dirbti jo nelabai traukė. Truputį bijojo dėl atsakomybės, o be to galvojo, kad tokiame nuošaliame vienkiemyje bus nuobodu... Bet dabar jam taip gerai, kad geriau nė nereikia.
Algiui dirbti sekasi, jis sąžiningai atlieka savo pareigas, daug kur pritaiko savo žinias. Kas pavasarį buvo padaryta pagal jo patarimus, pasiteisino su kaupu. Orai palankūs, laukai gražūs ir rudenį galima tikėtis gero derliaus.
Galinis Algiu patenkintas ir juo pasitiki visais atvejais. Vaikinas nieko nedaro nepasitaręs su šeimininku, o šio didelis pasitikėjimas Algiui tik į naudą. Galima sakyti visai nekontroliuojamas, dokumentuose jis randa būdų padaryti taip, kad iš dvaro iždo nubyrėtų ir jam keletas litų, neskaitant sutarto atlyginimo. Nors visur ir visada prie piniginių sandėrių dalyvauja ir pats Galinis, bet Algis moka nedidelėmis sumomis pasukčiauti taip, kad nenukentėtų dvaras ir liktų šiek tiek naudos jam.
– O kas čia blogo? Toks ūkis, tokie pinigai... Ką reiškia tie keli litai? Ar jie tan, ar tan galan? Tai lyg kišenpinigiai, kurių Galinis nesusipranta duoti kaip paskatinimo, kad dirbčiau dar geriau...
Kartą Alesios motina, radusi Kęstutį vieną prie sodo gale esančio tvenkinio ir parsivedusi vaiką į šeimyninę, ėmė šaukti ant Alesios.
– Tai štai kaip tu prižiūri vaiką! Sėdi namuose be jokio darbo, palikta, kad tik vaiką saugotum, o vaikas vienas be priežiūros! Kur esi pati įlindusi, kad niekur nėra? Alesia, kur tu? Ar žinai, kur tavo vaikas? Laimė, kad aš ėjau pro šalį. O tai galėjo prigerti! Tai tu taip žiūri vaiko? Pasakysiu tėvui. Nenutylėsiu, tegu gerai iškarš kailį, kad ateity žinotum!
Išgirdę motiną šaukiant, Alesia ir Algis abu pašoko iš lovos, apsirengė ir nežino, ką daryti toliau. Algis greitai susizgribo, liepė Alesiai pasilikti kambaryje, pats išėjo, užrakino duris ir lyg niekur nieko, priėjęs prie motinos, paklausė.
– Ar kas atsitiko?
– Neklausk! Ta bjaurybė visai nebežiūri vaiko. Vienas paliktas ir radau jį prie sodželkos. Gal matėt kur nors Alesią?
– Nežinau... Mačiau prieš kiek laiko ją sode. Gal dar negrįžo? – atsakė jai Algis. – Taigi pareis...
– Tai žinoma, kad pareis, bet kur ji iki šiol, kad nėra prie vaiko? Ar ji nežino, kad reikia saugoti Kęstutį kaip savo akį? Tikra dukra negaliu pasitikėti. Negana to, kad vaiko nežiūri, dar ir pati kažkur dingo. Ją pačią reikia ganyti. Alesia! Ar girdi? – šūkčiojo motina, nuėjusi į sodą, – ateik greičiau, man nėra kada.
Tik išėjus motinai, Algis atrakino duris ir išleido Alesią. Ši iš kambario nulėkė tiesiai į klėtį, atidarė skrynią ir, išsklaidžiusi kur papuola gražiai sudėtus drobės rietimus, kitus daiktus išmėčiusi ant lovos ir stalelio, kad būtų panašu, kad ji kažko ieško, pasilenkė per skrynios kraštą iki pat dugno.
Kai motina ir sode nerado Alesios, susiprato pasižiūrėti klėtyje. Dukra atsitiesė ir neva nustebusi atsisuko.
– Štai kur ji, o vaikas vienas paliktas Dievo valiai. Radau prie sodželkos. Ar girdi ką sakau?  Kur buvai? Kam viską suvertei? Juk buvau taip gražiai viską sudėjusi. Ko verti? Ko ieškai? Greičiau sudėk viską taip kaip buvo ir eik prie vaiko.
– Pasigedau baltų siūlų, – pasiaiškino Alesia, – kai prieskrynyje neradau, pagalvojau, kad gal iškrito...
– Galėjai paieškoti, kai vaikas miega. Gerai žinai, kad nė minutei negali išleisti jo iš akių. Kiek kartų reikės sakyti?
– Gerai jau, gerai, – nesipriešino Alesia, - jau didesnis, greitesnis ir nė nepamatai, kur dedasi. Čia yra, čia nėra. Kas galėjo pagalvot, kad taip toli nubėgs. Tik ką žaidė kieme. Sakau, pasiimsiu siūlų, o kai neradau, pradėjau ieškoti...
– Dar kartą pamatysiu vaiką vieną, pasakysiu tėvui. Jis tavęs nepagailės. Tas vaikas tai mūsų visų gyvenimas. Ką darytume, jeigu jį prarastume? Juk pati žinai... Mes čia, kol Kęstutis gyvas. Apsaugok Dieve, kas nors atsitiktų, nematytume mes to dvaro.
Alesia puikiai viską žino ir supranta, bet ką daryti, kad vaikas ne visada užmiega, kai reikia. Jeigu tuo metu, kai tėvas su motina po pietų prigula valandėlei, vaikas dar nemiega, tada Alesia patiesia pirkioje ant grindų maršką, apkrauna žaislais vaiką ir taip palieka. Dabar, kai vaikas viską palikęs nusigavo net iki sodželkos, daugiau taip rizikuoti nebe galima. Ši kartą ji apsigynė, bet kitą kartą gali išlįsti yla iš maišo. „ Ir išvis teks turbūt visko atsisakyti. Ir ne vien dėl vaiko... Man jokiu būdu negalima pastoti... Ką reikėtų daryti tada? Dėkui Dievui, kad iki šiol dar nesukliuvau, o dabar pats laikas suimti save į rankas... Tuo labiau, kad niekas neaišku, ką Algis galvoja. Iš karto visko prišnekėjo, o dabar jau kuris laikas kaip mes mylimės, o apie ženatvę nebešneka. Vieną kartą jau nudegiau, kad tik vėl tas pats nepasikartotų“.
Jau nemažai praėjo laiko, kai Algis, atėjęs į savo kambarėlį, neberanda Alesios ir bando aiškintis.
– Kur pražuvai, kad nebe ateini? Aš taip laukiu... – nutaikęs patogų momentą, klausia jis.
– Ar tau neatrodo, kad aš labai rizikuoju? Ir visai neaišku dėl ko, – ryžosi pasakyti Alesia, – iškart galvojau, kad ir tu mane myli kaip aš tave, o dabar matau, kad nieko rimto pats negalvoji. Daugiau aš tavimi netikiu.
– O kas pasikeitė? – stebisi Algis, – juk tebemylim vienas kitą. Iki šiol mylėjomės, tai galime mylėtis ir toliau. Abiems buvo gerai.
– Ne! Tau geriau... – paprieštaravo Alesia, – jokios atsakomybės. Aš tik viena už viską atsakinga. Per daug rizikos dėl netikros meilės... Turiu dėl ko gyventi. Nieko aš neprarandu...
– Bet gali prarasti mane. Ar apie tai nepagalvojai? Ar aš tau jau nieko nebe reiškiu? – neva pasipiktino Algis.
– Toks, koks dabar esi, tai tikrai taip, – net nedvejodama atsakė Alesia. – Aš tave myliu ir galiu nors dabar už tavęs tekėti. Tu sakai, kad myli ir matau kad nenori vesti. Argi čia meilė?
– Bet aš to nepasakiau, – aiškinosi Algis, – kaip galvojau, taip ir tebegalvoju, tik neaišku, ką tavo tėvas pasakys? Nenorės jis tokio pliko žento. Ką tik baigiau mokslus, nieko neturiu, tėvai niekuo negali padėti... Gyvenu tik iš algos. Puikiai suprantu, kad ne tokio žento Galinis tikisi...
– Jeigu jau samdo ir pinigus moka, tai tu jam reikalingas, o gavęs tokį žentą, tik apsidžiaugtų, – jau švelniau kalbėjo Alesia, – dabar tik alga, o tada būtų viskas per vien. Viena šeima... Visas dvaras vienose rankose. Nieko netrūktų... Aš neabejoju, kad tėvai nesipriešintų mūsų vedyboms.
– O jeigu nesutiks?  Tada viskas išaiškės. Kol dabar jie nieko neįtaria, galėtumėm ir toliau susitikinėti. Tada, kai sužinos, kad tarp mūsų meilė, nepaleis mūsų iš akių ir sunku butų slapstytis.
– Jei manai, kad po to triukšmo dėl vaiko, aš dar drįsiu susitikinėti su tavimi, tai labai klysti, Viskas baigta nuo šios dienos. Aš dar sugebėsiu įveikti savo jausmus. Be reikalo patikėjau, matyt meilė ne man skirta... – su ašaromis akyse Alesia žengė prie durų, bet Algis pagavo ją už rankos.
– Neišeik, nepalik. Negaliu tavęs netekti, per daug jau tu man reikalinga, – pats netikėdamas, kad taip skaudžiai palies jo širdį tas galimas išsiskyrimas, ėmė maldauti Algis. – Nesipykim. Prisipažinsiu, kad buvo visokių minčių, bet dabar tikrai sakau, jeigu tik tavo tėvas leis, kelsim vestuves. Matyt taip likimas lėmė, kad mes būtume kartu. Kai tik pamačiau tave pirmą kartą, tuojau pat pagalvojau, kaip būtų gerai, jeigu galėčiau tave vesti...
2014-05-06 12:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-09 20:00
lakistraik
del ko jus dedate tas nesibaigiancias dalis nesupras niekas kaip suprantu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-06 18:23
Atėja
Va kaip cia
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą