Aš – elektra

Ratus suku, obliuoju ir sušildau,
Prasismelkiu į širdį, kai sulopo,
Esu ir dalgis, ir geriausia dildė,
Ir sklindanti, ir kartkartėm užslopus.

Aš gyvenu vidiniuos kūno nervuos,
Ląstelėmis gilyn pripratus irtis –
Buvau žmogaus gilybėn įsiterpus –
Nematomas pasaulis, dar netirtas.

Kai troboje lempelės sužibėjo,
Garsai pasklido iš membranos vingio.
Širdies dūžius įskeldavau kaip fėja,
Signalais užsiėmus rūpestingai.

Tiktai aiškiau save matyti linkę,
Menkutį mano virpesį suprato –
Aš visą jų pasaulį pasikinkius,
Sukau tarsi arklys vežimo ratą.

Kiek daug sukūręs protas kraičio turi –
Bet be manęs nepajuda iš vietos,
Net ranką, mikliai keliančią kepurę,
Turiu į šitą žygį palydėti.

Net miegant aš darbuojuosi pasklidus
Po raumenis, po širdį ir po galvą,
Esu gyvybės nemarusis gidas
Labai stiprus, nematomas, bespalvis.

Kada pabaigia mano krūviai suktis,
Ir jungti norus prie širdies ir rankų –
Apjuosia protą neaiškumų rūkas,
Žmogus gyvybės judesių netenka.

Tada skylu, nutrūkstu pasiskirstau,
Į vandenį ląstelės išsilydo.
Ir tik tada, kai jos visai suirsta,
Aš vėl grįžtu į elektrono vidų.