Neaimanuok, brolau

2.

Jausmus greit įteigė gyvenimas,
o protas tyliai vilkos iš paskos,
neaimanuok, brolau,
kad šitaip greit pasenome —
jausmai išdilo,
tartum vėjų išpustytos kopos,
Bet argi neatrodo tau, Vidini,
kad žmogui iki proto neretai toliau kaip lig dangaus?
Va, lydome kaip laužą suverstas dienas
į nerūdijantį lašelį plieno...
Na taip, palieka iš savęs nedaug,
bet vis dėlto šiek tiek dar lieka. 

Gal būt kažkur dar sušvytės kad ir mažytė valanda,
Kuomet, pamoję savo daliai būtai,
įsprausime po šypseną į lūpas.
Man tai būtų ugnis,
šventa ugnis,
kuri it jonvabalis, pažibėt panūdus, 
išeina dar pažliaužioti praeitimi.
----------------------------------------
Degi, degi, tačiau be pelenų,
o ugnimi  tokia
net parako jau neužkursi.