Meilės samprata Rytų filosofijoje

Mes, XXI amžiaus žmonės, Vakarietiško gyvenimo būdo puoselėtojai, tyrinėdami ir ieškodami atsakymų istoriniame lobyne mums rūpimais klausimais, neretai susiduriame su vakarietiškomis ir rytietiškomis pausaulėžiūromis, skirtingu kampu žvelgiančiomis į amžinuosius etinius klausimus ir neduodančios vieno vienintelio teisingo atsakymo.
Meilė yra vienas iš įprasčiausių, bet kartu ir įdomiausių klausimų, tyrinėjimo objektų etikoje. Meilei kuriamos dainos, eilėraščiai, romanai, filmai, paveikslai. Viskas skiriama meilei – nes ji yra gyvenimo esmė... Taip manome. Tačiau XXI amžiuje meilės samprata yra įgavusi „keistą“ formą. Vieną dieną mes mylime, kitą – abejojame savo meile. Bet argi tai tikra?  Juk meilė neturi nieko bendro su praeinančiais ir nepastoviais jausmais, kur, taip vadinama meilė, gali akimirksniu pavirsti neapykanta.
Taigi, kokia yra meilės samprata Rytų filosofijoje?
Rytų filosofija skelbia, kad meilė – tai nuolatinė palaima. Rytų išmintis sako, kad tikrai mylintis žmogus myli visada - ir kai mus supa džiaugsmas, ir kai užklumpa kančios. Tai vidinė palaimos būsena, nepriklausanti nuo išorinių jausmų.
17th Karmapa, budistas sako: “Pastebėjau, jog šiandien nemažai žmonių meilę supranta labai keistai. Jie meilę suvokia kaip dovaną, kuri turi būti grąžinama atgal. Jei viena pusė sako „aš myliu“, o kita neatsako „aš taip pat tave myliu“, tai pirmoji pusė nuliūsta. Bet meilė ne visuomet yra abipusė. Mes galime tiesiog mylėti. Jei meilė nesugrįžta atgal, vis vien egzistuoja meilė, kurią mes atiduodame ir jaučiame. Juk gyvenime ne visuomet gauname atgal tai, ką atiduodame? ”.
Rytų filosofijoje meilė – nebūtinai abipusis jausmas ir jis neįpareigoja.
Dar kartą nebūtinai abipusią meilę apibūdina budistas Chogyam Trungpa Rinpoche (1939-1987): “Meilė niekada neprašo grąžinti atgal. Nes ji - tai abipusis šokis. Net jei šokio metu netyčia užminsime vienas kitam, juk mes tai nelaikome įžeidimu? Todėl išmokti mylėti - reiškia išmokti nesavanaudiškai atsiverti, o tai pats sunkiausias dalykas…” Tokios budisto mintys mus priveda prie nemalonaus jausmo patyrimo ir mes pradedame klausinėti savęs “Ar aš galiu viską duodi ir pats nieko negauti? ”. Jaučiamės apgauti, tarsi kas už mus nesąžiningai spręstų, kaip turime elgtis. Tačiau nepradėję gilintis į tikrąjį meilės suvokimą, tuo pačiu neišbandę naujų gyvenimo būdų, mes neturime teisės jų smerkti.
Dalai Lama XIV moko: “Meilė nieko neteisia”. Todėl galime teigti, kad jeigu tikrai mylime, mes priimsime pasaulį tokį, koks jis yra - neteisime ir nekritikuosime.
Ką mums dar reikia padaryti vardan meilės? Kaip ją puoselėti ir atgaivinti?
Budistas 17th Karmapa mums sako: “Meilė yra gyva tik tuomet, kai ją puoselėjame iš visos širdies. Tik didžiulių vidinių pastangų dėka meilė gali skeistis ir neužgesti. Mes neturime tikėtis, jog taip paprastai atrasime meilę, „pasidėsime ją į lentyną“ ir karts nuo karto nuo jos nuvalysime dulkes. Ne, meilė yra gyva. Kaip ir medis: ji nuolat auga, skeidžia lapus, krauna žiedus ir brandina vaisius. Jei neprižiūrėsime, nepuoselėsime meilės medis numirs.... Meilė - tai nuolatinė aktyvi praktika. Tik apie tokią meilę galime kalbėti kaip apie nemirštančią. ”
Ištrauka iš knygos Old Path White Clouds: Walking in the Footsteps of the Buddha, Thich Nhat Hanh, Parallax Press; First edition (May 1, 1991) suprantamai paaiškina meilės prigimtį ir naudą.
“Kartą vienas karalius kreipėsi į Budą: „Mokytojau Gautama, yra žmonių sakančių, kad Jūs patarėte nemylėti. Jie sako, kad Jūs mokėte, jog, jei daugiau myli - tai giliau grimzdi į kančią ir neviltį. Aš šiame teiginyje įžvelgiu dalį tiesos, bet man vis vien neramu. Be meilės gyvenimas netenka prasmės. Prašau, padėk man susivokti. Buda nuoširdžiai pažvelgė į karalių ir tarė: „Jūsų didenybe, jūsų klausimas labai geras, nes padės daugeliui žmonių. Yra daug meilės rūšių. Reikia iš arčiau pažvelgti į kiekvieną jų. Gyvenimas tiesiog reikalauja meilės, bet ne tokios, kuri yra aistringa, prisirišusi, geidulinga, išskirianti (diskriminuojanti), iš anksto nusistačiusi. Jūsų didenybe, yra dar kita, pati svarbiausia meilės rūšis, kuri savyje suvienija meilės maloningumą ir atjautą arba „maitri“ ir „karuna“. Paprastai kai žmonės kalba apie meilę, jie kalba apie meilę, kuri sieja tėvus ir vaikus, vyrus ir žmonas, šeimos narius, šalies gyventojus. Kadangi tokios meilės prigimtis priklauso nuo „aš“ ir „mano“ sampratų, ji pasireiškia kaip prisirišimas ir diskriminacija. Žmonės paprastai myli tik savo šalį, savo tėvus, vaikus, sutuoktinius, gimines. Kadangi jie yra susaistyti šio prisirišimo, jie jaudinasi dėl savo artimųjų, net tuomet kai skaudūs įvykiai jų dar nepalietė. O kai nelaimė užklysta, jie siaubingai kenčia. Tokia, diskriminacija grindžiama meilė tik puoselėja įvairias išankstines nuostatas. Žmonės tampa abejingi ar netgi priešiški tiems, kurie nepriklauso jų artimųjų ratui. Prisirišimas ir diskriminacija yra mūsų ir kitų žmonių kančios šaltiniai. Jūsų Didenybe, meilė, kurios visi yra ištroškę yra maloninga meilė ir atjauta. „Maitri“ yra meilė, kuri dovanoja džiaugsmą kitiems. „Karuna“ yra meilė pašalinanti kitų kančias. „Maitri“ ir „karuna“ nereikalauja nieko atgal.  Maloninga meilė ir atjauta nesiriboja vien tėvais, sutuoktiniais, vaikais, giminėmis, šalies gyventojais. Ši meilė apglėbia visus žmones ir visas butybes. „Maitri“ ir „karun“oje nėra diskriminacijos pagal „mano“ ir „ne mano“ požymius. Ir kadangi nėra diskrminacijos, tai nėra ir prisirišimo. „Maitri“ ir „karuna“ atneša laimę bei palengvina kančias. Ši meilė netampa kančios ar nusivylimo priežastimi. Be tokios meilės, kaip jūs sakėte, gyvenimas neturi prasmės. ”
Buda primena, kad ”mūsų prisirišimas prie savosios egzistencijos, troškimas turėti, valdyti, manipuliuoti, mūsų aistros ir geismai sukuria tai, kas anksčiau ar vėliau virsta kentėjimu”.
Interpretuodami Rytų mąstytojų mintis galėtume įžvelgti vieną bendrumą. Egoizmas, noras ”turėti, o ne būti”,  kraštutinumai žmogų veda į kančią. Natūraliai kyla klausimas, kas gali padėti žmogui rasti gyvenimo pilnatvę ir išvengti kančios? Rytiečiams atsakymas paprastas. 
    Tai -  nuoširdi, aktyvi, besąlygiška, altruistinė, nediskriminuojanti, teikianti palaimą, nesavanaudiška, neteisianti, neįpareigojanti, iš visos širdies puoselėjama meilė.
“Meilės palaima tiesiog sklando ore ir visas mūsų gyvenimas gali akimirksniu nušvisti” - taip sako budizmas. Taigi, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka, pagal Rytų filosofiją, yra galimybė būti meilėje...
Literatūra:
1. Etika: filosofija kaip praktika, J. Baranova, Tyto Alba, Vilnius, 2002.
2. Filosofinės etikos chrestomatija XI-XII klasei, Alma littera, Vilnius, 1998.
3. Old Path White Clouds: Walking in the Footsteps of the Buddha, Thich Nhat Hanh, Parallax Press; First edition (May 1, 1991);