Sielai

Tyliai krinta ledo gėlės.
Jų pataluos palieka gilios pėdos...
Švelni lopšinė, žvilgsnis ilgesingas
Ir tylūs, švelnūs žodžiai melodingi.

Tai tik sapnai ir tamsūs praeities šešėliai,
Klaidinę pilką žvilgsnį užmaršty klastingoj.
Kartu tai ir poezija žavi,
Liūdesio išraižyta dar stipresniam liūdesy.

Iliuzijoms svaigioms prarijus tylą,
Girdžiu žingsnius ir balsą prislopintą.
Bet pėdų įspaudai vis nyksta
Ir išganingas aidas miršta.

Tepasilieka tyloje tamsi žmogystos figūra.
Ji tiesia ledinius pirštus
Ir skleidžia pražūties kerus,
Sukaustančius gražius nakties sapnus.

Šviesa ir tavo žvilgsnis tyras
Mane į rojaus sodus sugrąžina,
Trumpam į krištolinę upę panardina,
Kuri į kitą karalystę nudangina.

Paklydę angelai ir meilūs monstrai.
Mėnulis dieną ir suspindus saulė gūdžią naktį.
Tai tik apgaulė, melas ir žaidimas.
Todėl parodys kelią paklydimas...