Mėlyni ramybės akmenys pakrantėje
Braukiame smėlį nuo jų rankomis
Šiek tiek lieka
Pribyra į moterų skrietus,
Pripusto ir vyrams už marškinių
Dangus toks tuščias tarsi būtų tik didelis
Žemės dangtis
Užmigęs debesų piemuo prie savo
Plokščio mėlyno akmens
Žaidžia vaikai jo lazda, tačiau burtas nevyksta
Lietaus jau nebus
Tokie ramybės vandenys tarsi būtų patalpinti
Inde
Išromyti žmonės, sutramdytos rankos ir mintys
Mes žiūrime kur daugiau ką nors patalpinti
Šioje žydrumoje
Jog daugiau nekankintų, o virstų švelniu
Ritualu
Ką reiškia akmenys mėlynieji?
Ar tai ramiuose užutekiuose moterų
Išskalbti kruvini marškiniai žuvusiųjų
Ar šauksmai užkimšti butelyje
Šviesaus stiklo
Mūsų užmarštis, mūsų tikrybės stoka
Kai pakeltu akmeniu skeli ugnį ar
Miegančio kaktą
Jis pabus aplytas skausmo žvaigždėm ar visai
Nepabus
Juk išties negali viso to negali kur nors
Sutalpinti
Pasaulio riksmas netelpa užskliaustų
Delnų tamsoje