Duburys

Tavyje, kaip okeano vyzdy, aš nugrimzdęs,
Entuziazmo liežuviais būties krūtis laižiau,
Vitališkai kutenančias sąmonės branduolį,
Besvorio fantomo minčių burbulais.

Nušvitau, lotoso pozos karaliumi tapęs -
Geismo juostos plazdeno krūtinės gaubly.
Duslaus miesto gaudimo fragmentą ištaškęs,
Su raktais į laisvę per moters duris.

Tąnakt netyčia išsidavė laumė chaoso
It  šydu, melsvais abejingumo plaukais,
Užmaskavusi akyse ištvinusią svają...
Pirmoji tada manam dubury prisipildei.

Tuomet dar ilgai sielos voratinkliai draikėsi,
Košdami mintis ramumos nėriniais...
Jaučiuosi miegustas, išdeginęs aušrą akių,
Lyg prie kryžiaus prikaltas, virsmui gimstu.