Dvaro klajūnas (18)

Pasisamdęs agronomą, Galinis nė kiek neapsigavo. Jis turėjo puikų pagalbininką laukų darbuose ir žmogų, kuris tvarkė dvaro dokumentus. Per žiemą sirguliuodamas Šelvys viską buvo apleidęs. Ne tas jam rūpėjo. Apimtas liūdesio ir graužaties jis visai niekuo nesidomėjo, buvo įsitikinęs, kad jau nebe pasveiks, laukė mirties ir tyliai tam ruošėsi. Šelvys daug meldėsi, namuose dažnai lankydavosi kunigas ir advokatas. Šelvys ne kartą keitė testamentą, net du kartus priėjo išpažinties, priėmė komuniją. Viską paliko taip, kaip buvo, bet testamente įrašė, kad po jo mirties mažiausiai du kartus per metus būtų aukojamos šventos mišios už jį ir jo šeimą, o už šį patarnavimą buvo paskirta tam tikra suma bažnyčiai.
Agronomą Algį Galinis įkurdino mirusio Šelvio kambarėlyje už didžiojo kambario sienos. Algis, jeigu ne laukuose su Galiniu, tai didžiajame kambaryje nuo ryto iki vakaro tvarko popierius. Čia baisus kratinys. Neaišku, kur pradžia, kur pabaiga. Niekas nesutvarkyta, viskas išmėtyta po stalčius. Laimė dar, kad niekas nepradanginta, kas leido Algiui, gerokai padirbėjus, viską privesti prie tvarkos.
Viską sutvarkęs, agronomas tapo laisvesnis, turi daugiau laiko ir, jeigu nėra kokių darbų laukuose, tai šeimyninėje nuolatinis svečias.
Tik įžengęs į dvarą, Algis pastebėjo, kokia graži ir patraukli Šelvio marti Alesia. Jis nieko nežino, kad ji ir augina Šelvio sūnaus vaiką, tebėra netekėjusi mergelė, kaip ir to, kad Galinis nėra dvaro paveldėtojas, o tik valdytojas. Ir nebūtina jam žinoti... Šiaip ar taip Galinis yra jo šeimininkas, o duktė Alesia yra jauna, graži našlelė. Svarbu tik tai, kad, gyvenant tokiame nuošaliame vienkiemyje, kur retai sutiksi naują veidą, tuose pačiuose namuose gali matyti tokią mielą jauną moterį. Algis tai priėmė kaip Dievo dovaną.
Artinosi vasara – palankus metas meilei.
Dabar, kai jau sutvarkyti visi dokumentai, mažiau darbų laukuose, Algis gali skirti daugiau dėmesio našlei, tuo labiau, kad pastebėjo Alesios palankumą jam. Atsidūrusi arčiau ji rausta, neskuba pasitraukti, maloniai šneka, juokauja, kada tik Algis į ją pasižiūri, Alesia visada jam šypsosi, apdovanoja meiliu žvilgsniu.
Iškart pradėjęs tik lengvą flirtą, Algis vis dažniau susimąsto. „ O ką? Gal ir visai nebloga būtų partija? Viena duktė pas tėvus... Dar nesenas, apsukrus vyras uošvis... Trijų šimtų hektarų ūkis... Dirbdami abu bendrom jėgom, galėtume daug ko pasiekti... Gal kaip tik šiame dvare mano ateitis? Visą gyvenimą būti pavaldiniu ir gyventi tik iš atlyginimo ne kokios perspektyvos... Ar ne geriau iš karto griebti jautį už ragų? Nėra ko laukti, kad ilgai atidėliojant neprarasčiau tokių viliojančių ir palankių aplinkybių. Juk visai paprastai ji gali ištekėti už ko nors kito. Našlelė visai puiki. Ką reiškia tas vienas vaikas? Užaugs kartu su savais... Duonos visiems užteks... “
Vis tiktai viena mintis Algiui nedavė ramybės. Jam rūpėjo, kokia iš tikrųjų yra Galinio teisinė padėtis šiame dvare? „ Bet dar yra laiko... Aš viską sužinosiu. Pagaliau kaip ten bebūtų, bet šiuo metu Galinis čia šeimininkas, o aš jam pavaldus. Ir tiek... “
Viskas prasidėjo nuo pirmo bučinio. Alesia, atrodo, to tik ir laukė. Jeigu anksčiau užkalbinta tik rausdavo, tai dabar, patekusi į Algio glėbį, įsimylėjusi iki ausų, apipylė jį atsakomaisiais bučiniais, nuo ko Algiui užkaito kraujas. Nuo jos glamonių vyras tiesiog duso, bet tvardėsi stebėdamas, kiek jam bus leidžiama iš jos pusės.
Tai įvyko Algio kambarėlyje, kai Alesia atėjo pakeisti patalynės ir rado jį namie. Kaip visada kas antrą šeštadienį dvare buvo kūrenama pirtis, o prieš pirtį reikia pakeisti patalynę.
Nesulaukęs iš Alesios prieštaravimo, Algis pasiguldė ją į lovą ir tai buvo pirmas kartas, kai ji pasidavė jausmams ir peržengė proto ribą.
Šis kartas buvo pirmas, bet ne paskutinis. Nuo šiol Algio kambarėlis tapo jų meilės guoliu. Nutaikiusi momentą popietėmis, kai tėvas su motina eidavo valandėlei numigti, Alesia, niekam nematant, įsmukdavo į kambarėlį, o kai, atėjęs į kambarį Algis ją rasdavo – tai duris ant rakto ir abu į lovą. Nebuvo kada apsikabinus glamonėtis, suokti apie meilę. Reikėjo skubėti pasinaudoti tomis minutėmis, kurias leido susiklosčiusios aplinkybės. Bet užteko ir tiek, kad šios akimirkos būtų svaiginančios, nepakartojamos, laukiamos.
Kartą po vieno tokio pasimatymo jie ir ilgiau pasišnekėjo.
– O dvarininkas Šelvys ar koks nors artimas giminė jums buvo, – tarp kitko paklausė Algis Alesios, – ar tik tiek, kad tavo uošvis?
– Visai ne giminė, – keistas jam pasirodė merginos atsakymas, – netgi ne uošvis, – dar pridūrė.
– O tai kokiu būdu tavo tėvas šeimininkauja dvare? – susidomėjo Algis.
– Na, šeimininkauja ir šeimininkaus iki gyvos galvos, – nelabai aiškiai ir nenoriai atsakė jam Alesia. – Koks gi tau skirtumas?
– Vis tiktai... – nenusileido Algis, – o jeigu jis numirtų, kas tada? Ir išvis kokios jo teisės į dvarą?
– Ar aš žinau? – gūžtelėjo pečiais Alesia, – atrodo, kad valdytojas. Bet ko jis mirs?..
– Na, visaip gali būti. Štai Šelvys... Buvo visai dar ne senas, bet ėmė ir pasimirė. Visaip pasitaiko.
– Na, tėtušis už jį daug jaunesnis ir sveikata nesiskundžia. Tikėkimės, kad dar pašeimininkaus, kol užaugs tikrasis paveldėtojas.
– Tai jis ne paveldėtojas? Tai kas tada?
– Paveldėtojas mano Kęstutis. Kai užaugs ir sulauks pilnametystės, jam atiteks ir dvaras ir visas kitas palikimas. Viskas čia jo... Kad tik, Dievas duotų, sveikas užaugtų. Viskas jam priklauso.
– Štai kaip? – netikėta naujiena Algiui. – Ar yra tai kaip nors įteisinta, ar tik žodinis susitarimas? Ar yra kokie dokumentai, kurie galėtų tai patvirtinti?
– O kaipgi? Pas notarą paties Šelvio parašytas ir užtvirtintas testamentas. Ten ir kiti visokie dokumentai ir įsipareigojimai.
– Pasirodo, kad dar ir įsipareigojimai? Įdomu kokie? – kuo toliau, tuo labiau domėjosi Algis. – Ar ne per daug apsunkinantys dvarą? Įsipareigojimas įsipareigojimui nelygus...
– Nieko baisaus, – nuramino jį Alesia, – pilnu išlaikymu aprūpinti iki gyvos galvos neįgalų sūnų Lauryną ir senmergę, buvusią dvaro šeimininkę, Barborą Sakalaitę.
– Beje, o kur dabar tas sūnus? Girdėjau, kad užmušė brolį?
– Taip, – patvirtino Alesia, – mano Kęstučio tėvą. Šiuo metu dvare jo nėra. Kažkur dingo. Sako, kad prigėrė...
Ir Algis susimąstė: „ Tai štai kokios tokelės... Pasirodo, tas jos vaikas aukso vertės... Nebus vaiko, nebus nei dvaro. Galinis šeimininkaus, kol užaugs vaikas, o šis, sulaukęs pilnametystės, visai paprastai gali atsisakyti senelio globos, norėdamas pats savarankiškai tvarkyti dvaro reikalus. Jeigu Galinis būdamas seneliu dar visai neaišku ar bus pageidaujamas, tai kas tada lauktų manęs kaip patėvio, jeigu aš dabar vesčiau Alesią? Dabar jie visi šiaip ar taip giminės, o aš gi būčiau visai svetimas, pašalinis žmogus. Įklimpsiu ir tiek. Jeigu Galinis būtų paveldėtojas, tai po jo mirties man kaip žentui galima būtų kai ko tikėtis, o dabar viskas Kęstučio. Turbūt, amžiną atilsį, Šelvys sąmoningai taip padarė, kad dvaras nepatektų į svetimas rankas. Dabar jau aišku, kad Alesia neatsisakytų už manęs tekėti, bet ar verta prie tokių aplinkybių skubėti su vedybomis? Reikia palaukti ir pasižiūrėti, kaip seksis toliau. Visa dokumentacija mano rankose ir gal pavyks pasipelnyti iš dvaro ir kitokiu būdu? “