užklydai kelios dienos, prašalaičiu
norėtum ir palikt o štai nepaisę tavo valios
svetingai svetimi atsiveria namai
prijaukintas būti bijais, išsyk
pelėsio dvelksmą pajunti, rodos
girdėti yrant pamatai
net šulinio vanduo čia atsiduoda akmenim
– gurkšnis užstringa ir žodis gerklėj
įtari tolumoje galbūt esant kitus
dūmais tavęs besišaukiančius namus
provokuojies tikėjimu – laukia
tik kojos nuo kelionių taip sunkios
po jomis žemė dūžta prarajom
ko ilgiesi matyt nežinai
veidų nepameni, jie keitės per dažnai
balsai vien ošia atminty
išlydinčių ir pasitinkančių