rašyk.lt: Kūriniai / Somnurnus / Likę du nustojo melstis

Blogas komentaras Rodyti?

2014-04-18 22:55

Somnurnus

Gunta, dėkui Jums už komentarą, pastabas, kritiką, pamokymus.

Labai nenoriu teisinti kūrinio ar teisintis savęs, bet kai kuriuos dalykus privalau pasakyti dėl kūrinio suvokimo.

Pirmiausia pastebėkime, kad Jūs minite tam tikras Dievo, maldos (gal net dvasingumo) ir literatūros teorijos sąvokas / mąstinius.

Kyla įspūdis, kad teigiate tam tikrą Dievo įvaizdį, maldos sampratą. Visų pirma, nesikėsinu ir nepretenduoju į kokį nors kitiems teigtiną Dievo įvaizdį, neskelbiu absoliuto, nemanau turįs teisę skelbti kas teisingiausia, o kas klaidinga.

Dievo ar jo atitikmenų (absoliučių dalykų) pasaulyje pribarstyta - šintoizmo, krikščionybės, budizmo, induizmo, neopagonizmo, islamo ir kt. religijų atstovai turi skirtingas sampratas. Kuria reikia remtis rašant kūrinius?.. Kuri religija ar konfesija literatūriškiausia?

Antra, dėl maldos. Net man labiausiai pažįstamoje Romos katalikų tradicijoje maldos būdų ir priemonių yra visokių - rožinis, lectio divina, adoracija, gailestingumo vainikėlis, įvairios liturgijos dalys. Afrikos misionieriai jėzuitai į liturgiją tenykštėms tautoms įtraukė šokį kaip maldos būdą. Tiesiog noriu nurodyti, kad pačių maldų irgi esama apsčiai nuo kontempliatyvių iki charizmatinių.

Kitas dalykas - varžytuvės. Dar pranašas Elijas Senajame Testamente varžosi su Baalo žyniais tartum kviesdamas dievus rungtis. Ir žyniai ir Elijas meldžiasi, rezultato nesakysiu, kad negadinčiau įdomumo. (1 Karalių knyga, nuo 18 sk.)
Apaštalas Paulius viename iš savo laiškų bendruomenėms yra parašęs "runngtyniaukite tarpusavio meilėje" (dabar tiksliai nepamenu kuriame laiške).
Varžymasis, rungtyniavimas, konkuravimas dar nebūtinai reiškia, kad jie jau ne myli arba jau ne meldžiasi, o tik varžosi naudodami meilę ar maldą kaip priemonę.

Katalikų Bažnyčios Katekizme malda yra įvardijama kaip dovana, sandora ir bendrystė. Dar priduriama, kad tai "yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu". Tam tikra prasme tai yra priemonė išlikti bendrystėje su Dievu.

Bet gana apie tai. Jūs rašote:
"bet tai žmonės daro, ne dievai."
"O štai jei jau kas kopijavo, tai jis ne dievas, tik žmogus"
"tai KAS JAU YRA SUTVERTA – taip, kad jie irgi ne dievai"
"Tai jau iki dievo nebesiek, nepasieksi, ką beparašytum bus kliedesys"

Atrodo, kad turite labai aiškią privilegiją į tiesą ir žinojimą apie Dievą / dievus, ar ne? Kaip jau minėjau, neketinu skelbti Dievo ir sakyti į kokį jį reikia tikėti ar koks jis yra.

Kad ir ką parašyčiau tai bus kliedesys. Na ir gerai, mane visuomet džiugino ir protui maloni buvo literatūros kuriama fikcija. Jei mano rašliavos bent virpteli link kliedesiu, džiaugiuosi.

Ir tikrai nesieksiu būtent to Dievo, kokį Jūs suvokiate ar jo vaizdinį turite.

"Tavo rašliavoje visi ŽMONĖS, ganėtinai primityvaus intelekto"

Taip sakykime, vaikai ir iš vaikų veiksmų atsiradęs dievūkštis, man visai pateisinama, kad jie neužsiiminėja kvantine fizika. Jei sakote, kad mano eilėraštyje visi "ŽMONĖS", gerai, Jūs juk turite teisę laisvai interpretuoti.

Dėl autoriaus ir skaitytojo santykio, autoriaus pozicijos, tikslo ir t.t. keliais aspektais aršiai nesutinku, bet tai jau atskira diskusija.

Galiausiai viską apibendrinęs manau, kad Jums nepatiko kaip eilėraštyje vaizduojami dievai ir maldos. Bet jį rašydamas buvau kuo toliausiai nuo Jūsų Dievo bei maldos mąstinių ir sąvokų (bent jau kiek juos pažinau iš komentaro). Ir rašiau ne traktatą, dienoraštį ar veikalą, o eilėraštį, kuriame esama fikcijos. Priimti jį kaip žeidžiantį Jūsų dvasingumo suvokimą - Jūsų reikalas.

Ir pabaigai - "nežinau, ar šiame gyvenime ją suvoksi, jei neužsiimsi mąstymu; tikrai,jei nepraktikuosi mąstymo - net neužčiuopsi jos; dabar ji tau, „kaip aklai vištai grūdas“, bet tu net nežinai, kas joje"

Platono dialoge "Sokrato apologija", Sokratas sako: "Šitaip ir dėl poetų netrukau įsitikinti, kad tai, ką jie kuria, ne iš jų išminties eina, bet iš kažin kokio įgimto gabumo, iš dieviško įkvėpimo, to paties, kaip burtininkų ir pranašų, juk ir pastarieji daug gražių daiktų pripasakoja, patys nesuprasdami, ką sako. Man paaiškėjo, kad panašiai esti ir poetams; kartu pastebėjau, kad jie dėl savo talento laiko save išmintingiausiais tarp žmonių ir visais kitais atžvilgiais, tokie anaiptol nebūdami.
todėl ir nuo jų pasitraukiau, manydamas, kad pralenkiu juos tuo pačiu, kuo ir valdžios
žmones."

Man labai patiko Sokrato žodžiai, o juolab, kad negaliu pavadinti savęs nei rašytoju, nei poetu, geriausiu atveju kokiu smurgena eiliapliurpiu, nė neuosčiusio nei dieviško įkvėpimo nė įgimto gabumo.

O galiausiai tai net ir nesuvokdmas kokių gilių minčių ar prasmių esama vienose ar kitose eilutėse, gal niekad jų ir nesuvoksiąs pasiguodžiu to paties Sokrato žodžiais:

"nė vienas iš mudviejų berods nieko gero neišmanome, bet šis, nieko nežinodamas, manosi šį tą žinąs, o aš kai nežinau, tai ir nemanau, kad žinau."

(pasakyta apie išmintingą valdžios vyrą).

Darsyk dėkoju už Jūsų komentarą.

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-04-18 11:01

Princesės avių neaugina

Toks net nežinau, fainas visai (:

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-04-18 02:03

gunta

„trys vaikėzai varžės kuris geriau pasimels
meldės kiekvienas skirtingam skirtingai,“

Tai pagalvok gerai, čia jau ne jie, čia tu (autorius) ar jie meldėsi?
Ar jie varžėsi?

Tai labai skirtingi dalykai, kada meldėsi, ir kada varžėsi.
Jei jie maldą pasirinko kaip PRIEMONĘ, varžytuvių idėjai, tai jie ne meldėsi, o VARŽĖSI; o varžybose priemone gali būti bet kas: Pinigai, juslės, malda, išgerto vandens kiekis per laiką... bat tai tik priemonė; jie ne vandenį gėrė, o varžėsi – vanduo, tik priemonė, jie ne meldėsi, o varžėsi – malda, tik priemonė;

Autoriau ką jie veikė?
Pergalvok sau, ir iš naujo rašyk – parink žodžius... (taikliai ir tiksliai), kad tai padaryti, turi suprasti, suvokti, sužinoti, sau apibrėžti idėją: ką nori pasakyti per savo kūrinį – (NES) kūrinys, analogiškai jis tik priemonė, (išraiškos priemonė autoriaus pozicijai išsakyti į vieną ar kitą dalyką, daiktą, arba išreikšti emociją, jausmą, akimirką... o ką pasakysi, tai bus tavo pozicija į dalyką, apie kurį kalbėsi; tai kaip manai, ar jie meldėsi? Ar jie varžėsi? – Varžytis galima ir plaukime, ir maldoje, ir filosofijoje, žiūrėk du varžosi:

Tai gi, pagalvok, ką jie darė, meldėsi ar varžėsi – ten komentaro pradžioje yra citata, tai jau pasigalvok, ką jie darė?... Tada ir vertinsiu, o dabar,... patylėsiu, nes jei kalbėsiu, na tai jau be gailesčio sukritikuosiu, citatomis grįsdama, ką pasakei tu, autoriau, tavo pasakytais žodžiais, t.y. tomis citatomis. Pagalvok?...:

Tai jie meldėsi? Ar varžėsi?.. o malda buvo tik priemonė. (?) ir ką norėjai pasakyti visu tuo?.. ar tik rašytoju norėjai būti, tai va-gi, kažką parašei; o toliau tegul kritikuoja kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį, gal tavo sugedimo laipsnio minioje bus dauguma, dominuos, ir tada bus galima pripažinti rašliavą, /Bolšėikov/, arba – išvertus /Daugumos/ pripažinti „savaitės geriausiu“, arba tave - „rašytoju.“

Tai kaip? Jie meldėsi ar varžėsi – ten viršuje, to komentaro, yra CITATA. ???

Beje, tau pamąstymams
Kažkas tik pamatęs pimpį (jau sukurtą ) piešė (žinoma) tas kuris piešė, jau nebesutvėrė pimpio, o tik kopijavo jį, jau sutvertą, lygiai taip pat kaip ir PUTĘ, jei jau sakai PIMPĮ :D
O štai jei jau kas kopijavo, tai jis ne dievas, tik žmogus – kopijuojantis dievo sutvertus daiktus dalykus po saule, ir atkartodamas juos (linijos bei spalvos ir spalvos tonų atžvilsiu) sąsiuviniuose – bet tai žmonės daro, ne dievai.
Na žmonės medikai daro daugiau, jie neimprovizuoja, jau ne išorinį vaizdą, o veikimo principą – tai yra, kaip tiksliai benupieštum sąsiuvinyje širdį – ją iškirpus ir įsiuvus, tam, kuris laukia širdies donoriškos, nepadėsi, ji neveiks...
Bet ir medikai tik kopijuoja ir atkartoja (medikai mokslininkai) tai KAS JAU YRA SUTVERTA – taip, kad jie irgi ne dievai;

ne atkartoja ;

grįžkime prie esmės.
Kodėl tiek prirašiau?..

Patraukė pavadinimas.
Paskaičius tekstą, pamačiau, kad tau ir nesuprasti, koks jis yra GILUS.
Pradžiai pamąstyk apie tai, „varžėsi, ar meldėsi?“
Tavo rašliavoje visi ŽMONĖS, ganėtinai primityvaus intelekto, nors tu juos bandai įvardinti dievais, kuriems kažkas tai atsibodo... (JAUTI JĖGĄ? - jam, tik atsibodo, o jei nebūtų dar atsibodę?.. na, neatsibodę – pavargęs?... ) :D

Stiprus pavadinimas, bet tau dar nesuvokiamas, ir tiek.
Tekstas – toli gražu iki teksto – dienoraštinis (asmeninis) įrašas. Nepublikuojamas...
Arba, ką veikė vaikėzai? Tai labai svarbu JIE pagal autorių MELDĖSI, ar varžėsi?
Ten autoriaus žodis.
Tai jau iki dievo nebesiek, nepasieksi, ką beparašytum bus kliedesys reiškia, bent jau kol savo prote neišsiaiškinsi KĄ JIE DARĖ MELDĖSI, AR VARŽĖSI – tai skirtingi dalykai, malda ir varžytuvės.
Nors nevalgęs kūnas MIRŠTA, bet „gyventi, kad valgytum“, ir valgyti, kad gyventum, tai yra labai skirtingi dalykai.

Pavadinimas be eilėraščio, labai nebloga ir gili mintis – labai;

nežinau, ar šiame gyvenime ją suvoksi, jei neužsiimsi mąstymu; tikrai,jei nepraktikuosi mąstymo - net neužčiuopsi jos; dabar ji tau, „kaip aklai vištai grūdas“, bet tu net nežinai, kas joje. (sprendžiu iš tavo parašyto teksto.) tu net neįtari, kas yra pavadinime;

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)