Dvaro klajūnas (17)

Jis ėjo neskubėdamas, bet daug galvodamas. Ėmė viską po truputį prisiminti. Jam keistokai pasirodė, kad jis, išėjęs iš namų taip ilgai ėjo, kol pasiekė ežeriuką. Paskui su linksmais vaikinais atvažiavo į kažkokį nepažįstamą miestelį... Keliavo visą dieną, o dvaras, kaip žmonės pasakė, visai čia pat, už kelių kilometrų ir jis jau greitai bus namie.
Praėjo tiek laiko ir Laurynas visai nebesigėdijo Alesios, Na, jis pasipiršo, ji nesutiko... Kas čia tokio gėdingo? Laurynas nė trupučio nesigraužė. Jam ir dabar skauda širdį dėl Katrytės... Jau praėjo nemažai laiko, gal jau ji ir baigė tuos savo mokslus ir ko gero šiuo metu yra atvažiavusi į kumetyną? Jam stipriau ėmė plakti širdis nuo minties, kad neužilgo ją pamatys...
Kai Laurynas pasiekė dvarą ir įėjo į kiemą, viskas pasirodė kažkaip ne taip. Ne tik kiemas, bet ir pastatai visai ne tokie, kokius prisimena nuo vaikystės. Ten, kur stovėjo klėtis, dabar stovi kažkoks akmeninis pastatas, nėra akmenimis grįsto tako iki gonkų, iš kur patenki į didįjį kambarį. Dabar kieme vaikščioja nepažįstami žmonės, iššiepę nasrus ant jo loja pikti šunys, žvangindami grandinėmis. Štai iš namo išėjo  žilstelėjęs, solidžiu pilvuku vyras. „ Reikia jo paklausti, ką jis pasakys? „
– Ar nematėt tėvo? – arčiau žengęs žingsnį, paklausė Lauras ir žmogus sustojo.
– Kokio tėvo ieškai? – nustebęs šis pažiūrėjo į vaikiną.
– Na, Dominyko Šelvio, dvaro šeimininko, – paaiškino Laurynas ir sukluso.
– Jokio Dominyko pas mus nėra. O ko pats norėjai? – paklausė ir piktokai pridūrė, – jeigu dėl darbo, tai dabar darbininkų mums nereikia. Ateik per rugiapjūtę, – ir, nekreipdamas dėmesio į pasimetusį Laurą, nužingsniavo per kiemą.
Lauras stovėjo, nežinodamas, ką daryti toliau.
– Na, ko stovi? Ko šunis erzini? – grįždamas žmogus dar apibarė, – svetimų jie nemėgsta...
Laurui nieko kito neliko, kaip tik išeiti. Prieš jį vėl vieškelis, bet jeigu anksčiau jis vieškeliu išėjo iš namų, tai dabar tikėjosi, kad juo būtinai pareis namo. „ Tik reikia eiti, nepatingėti. Kol dar tik rytas, nėra vėlu, reikia pasistengti... Iki vakaro aš turiu būtinai pasiekti tėvo dvarą, nes jau norisi valgyti ir ne pro šalį būtų gerai pailsėti, “ – nusprendė Lauras.
Visą kelią vaikinas ėjo sparčiai, užsukdamas į arčiau pasitaikančias sodybas. Visur klausinėjo vieno ir to paties – ar kas nežino Dominyko Šelvio, jo tėvo dvaro. Nesužinojęs vienoje vietoje, klausė kitoje. O laikas bėgo, artėjo vakaras.
Laurui buvo keista. “ Pasirodo, kad sviete yra ne vienas mano tėvo dvaras. Bet kodėl žmonės nieko apie jį nežino? Kaip reikės tada jį surasti? Ir kaip tada jo ieškoti? Na, iki vakaro dar toli, o aš einu vieškeliu. Tik vieškelis turi mane parvesti ten, iš kur aš išėjau. Juk visi žmonės vieškeliu eina ir važiuoja, pasiekia jais didelius miestus, mažus miestelius, susisiekia vieni su kitais ir jais grįžta namo. Be abejonės ir aš pasieksiu tai, ko man reikia. Vien tik vieškelis man padės ir parves mane į dvarą“.
Už dvylikos kilometrų nuo miestelio esantis Gudaičio vienkiemis jau skendo tamsoje, kai prie jo vartelių atėjo Lauras. Kai šeimyna po vakarienės išsivaikščiojo miegoti, pats gaspadorius, prieš eidamas gulti, dar išėjo į kiemą ir paleido nuo grandinių šunis. Jau vėlus laikas, tokiu metu niekas nebe vaikšto, tegul jie palaksto laisvi. Lakstydami geriau saugos namus, iš tolo neprileis prie sodybos vagių.
Šeimininkas tik spėjo uždaryti priemenės duris, kai išgirdo, kad šunys, piktai lodami ir urgzdami, kažką užpuolė. Pradaręs duris, jis pamatė prie vartelių stovintį žmogų. Šunys įnirtingai puldami, šokinėdami į viršų, draskė dantimis ir nagais žmogaus drabužius ir, jį parvertę ant žemės, puldinėjo jau gulintį.
Gudaitis vos pajėgė sutramdyti įsisiautėjusius gyvūnus, kurie buvo įsismarkavę, tapo sunkiai suvaldomi ir visai nebe klausė šeimininko. Gaspadorius vos sugebėjo šunis atginti nuo žmogaus ir vėl pritvirtinti prie grandinių. Pririšęs šunis, šeimininkas pribėgo prie gulinčio žmogaus ir bandė jį kelti, bet tas gulėjo be gyvybės ženklų, lyg priaugęs prie žemės. Sudraskytais drabužiais, visą apsipylusį krauju žmogų, Gudaitis net  nepajėgė paversti ant šono. Palikęs gulintį, jis bėgte pasileido prie klėties žadinti berno, kad jam padėtų, bet tas, išgirdęs triukšmą, jau  buvo išėjęs į prieklėtį pasižiūrėti, kas čia dedasi.
Abu su bernu vyrai įtempė Laurą į pirkią ir uždegė žiburį. Gaspadorius liepė žmonai pašildyti vandens, berno padedamas nurengė vaikiną iki nuogumo, šiltu vandeniu visą numazgojo ir, suvynioję Laurą į sausą paklodę, paguldė į lovą už mūrelio.
Lauras, visą dieną ėjęs pėsčias, išvargęs, alkanas, nusilpęs, užpultas šunų labai išsigando ir ne tiek iš skausmo, kiek nuo išgąsčio netekęs sąmonės, pargriuvo kniūbsčias ir tai jį išgelbėjo nuo veido sužalojimų. Labiausiai apkandžiotos buvo Lauryno rankos ir blauzdos, ant kurių kraujavo gilios žaizdos. Šeimininkė jas dar apmazgojo ramunėlių nuoviru ir, patepusi jas kiškio taukais, aprišo švariais lininiais skudurėliais. Visas, kad ir negilias žaizdas ir įdrėskimus moteriškė išvalė, nuplovė ir patepė ta pačia mostimi. Apvilktas švariais drobiniais marškiniais, apklostytas lininėmis paklodėmis, Lauras didelio skausmo nejuto ir, taip paliktas gulėti, užmigo.
Kietai išmiegojęs iki ryto, vaikinas atmerkė akis. Iškart nė nesusigaudė kur jis yra, o kai pajudėjo ir ėmė tvinkčioti visa kūnas, viską prisiminė. Pirma mintis buvo: „ Kur tie drabužiai, kuriais aš vilkėjau? Juk be šito kostiumo aš daugiau nieko neturiu? Kaip bus, kai ryte atsikėlus reikės apsirengti? Jei būčiau žinojęs, kad taip atsitiks, geriau jau būčiau į tą vienkiemį neužsukęs. Bet man nebuvo kitos išeities. Beeinat sutemo, artėjo naktis, reikėjo gi ieškotis nakvynės“.
Išgirdusi Laurą brazdant lovoje, atėjo anksčiau už visus atsikėlusi šeimininkė.
– Na, kaip gi tu jautiesi? – maloniai paklausė ji.
– Atrodo, kad neprastai, – atsakė jai Lauras, – galėčiau jau ir atsikelti, bet kuo aš apsirengsiu? Iš mano drabužių turbūt visai nieko neliko?
– Aš jau apžiūrėjau. Nieko baisaus, nesirūpink, – neišgąsdino jo moteris. – Labiausiai tai nukentėjo kelnės, o švarkas tik nubraižytas nagais. Bus galima sutvarkyti. Bet pats dar neskubėk keltis. Matysim, kaip viskas prie šviesos atrodo. Geriau jau dieną, kitą palaukti, leisti, kad visai užgytų žaizdos, o tai per anksti prisilietusios prie drabužių, gali vėl atsišviežinti.
Lauras tarp švarių, minkštai iškočiotų lininių paklodžių išgulėjo dar tris paras, o ketvirtą atsikėlė ir papusryčiavo kartu su visais. Šeimininkė kartu su dukra gražiai sutvarkė švarką ir kelnes. Kur reikėjo – susiuvo, kur reikėjo – išvalė, išskalbė, išlygino marškinius ir Lauras sėdėjo už stalo visai kaip gerbiamas svečias.
Šeimininkas maloniai jį kalbino, teiravosi, iš kur esąs, kur vaikščioja, kad taip vėlai užklydo į vienkiemį... Šnekėdamas jis atsargiai teisinosi, gal kiek per anksti tą vakarą paleido šunis ir iš tolo klausėsi, ar neims reikšti kokių nors pretenzijų nukentėjęs žmogus. Lauro atsakymas, kad jis eina namo į dvarą pas tėvą, jį stebino ir glumino. Apie jokį dvarininką Dominyką Šelvį gaspadorius nebuvo girdėjęs ir Lauro tvirtinimas, kad jis neva yra jo sūnus, papiktino šeimininką.
– Ar iš tikrųjų trenktas, ar tik apsimetėlis vagišius norėjo patekti į sodybą? Tenka girdėti visokių atsitikimų. Dabar daugybė visokio plauko perėjūnų pasirodo ypač atokesnėse vietose ir taikosi apiplėšti ramius gyventojus. Gali būti, kad čia toks pat. Bet nepavyko... Užpuolė šunys... O dabar skiedžia nebūtus dalykus, nori apdumti akis, kad šeimininkui nekiltų įtarimo ir neiškviestų policijos. Jeigu be šunų pagalbos būčiau pats nutvėręs taip vėlai vakare savo sodyboje, taip ir būčiau padaręs. Bet dabar, kaip nešnekėk, kai esu kaltas, kad šunys apdraskė žmogų, geriau jau nieko neviešinti.
Po pusryčio šeimininkas, palydėjęs Laurą iki vartelių, palinkėjo jam laimingos kelionės ir vaikinas vėl atsidūrė vieškelyje.