... ta pati švelniakailė likau,
švelniavilnė,
tik pakeitus plaukuoseną –
kai tamsoje prisiglausiu,
manęs nepažinsi - - -
- - - esu atvira meilei
ir jos subtilybėms,
tačiau kiekvienas,
net pats skausmingiausias
išsiskyrimas
man tėra įvykis,
nereikalaujantis tęsinio,
baigtinis ir kategoriškas –
kaip teoremos griežta formuluotė.
- - - šokuoju lengvai
per metus ir gimtadienius
tarsi bale-lia-rina,
gyventi vangiai ir vienodai,
be nuotykių/potyrių būtų
nusikalstama nuobodybė,
todėl kas rytą
sapnų išklotinėse ieškau
artėjančių permainų ženklo,
o tuos, kurie sėlina man
iš nugaros pusės,
pasitiksiu rageliais –
apie lengvą grobį
tegul pasvajoja nebent
nesubrendėlis
arba be saiko išpuikęs...