Varlytė - kvaklytė

Aukštaitijos pabalyje,
Vaikšto gandras ir žmona,
Visos varlės gandro bijo,
Tik nebijo jo viena

Tarp žalių žalia varlytė,
Ieško savo marškinių,
Kūdroj maudėsi šį rytą,
Nusirengus... Kiek žioplių!

Ji iš gėdos net žolesnė,
Pasidarė už  kitas,
Kai pastvėręs ėmė nešti,
Gandras į varlių dausas.

Skrenda virš miškų ir gojų,
Bet varlytei nebaugu,
-Kokios gražios mano kojos,
Aš vaje... be marškinių!

Varlės kvaksi išsižioję,
-Marškinėlius  pamiršai?
O galbūt  užsisvajojai,
Ir išdygo tau sparnai!

Bet varlytė negirdėjo,
Švilpė vėjas pro ausis,
Tik pamatė kaip artėja,
Žemė, sodas, tvenkinys

Tėkšt į tvenkinį varlytė,
Juokias varlės kva kva kva,
-Nusibodo tau skraidyti
Džiaukis, kad likai gyva.

Bet varlė ir vėl svajoja,
Atsitūpus po lapu,
Kol beeidamas artojas,
Neužmynė ją batu.