Sekmadeinio popietė

Jau pasiruošiau virvę, pasikabinau ją palėpej, pasidėjau kėdę, atsisėdau šalia šitos gyvenimiškos kompozicijos ir užsirūkiau. Šiaip aš ne visada būnu toks romantiškas, tik šiandien kažko labai gera nuotaika... Rūksta dūmai, o aš grožiuosi savo sukurtu mažu stebuklu. Iš tiesų, labai gražu, bandau įsivaizduoti, kaip atrodyčiau ten kabėdamas, pasisūpuočiau turputį, po savaitės mane atrastų koks paklydėlis, jau visai sublogusį, išsigąstų ir kurį laiką bėgiotų iš kampo į kampą, nežinodamas, ką daryt. Dirbtinis kvepavimas, matyt, nepadės, o dar ir iš burnos kvapas ne koks, greitosios irgi nekviesi, ką jie padarys... nieko. Artimųjų šitas pamėlęs vaiduoklis taip pat neturi, o kabėt tai nepaliksi. Na va, tai sąžinė tą vargšelį užgrauš dar. Gal pačiam palaidot? Kieme duobę iškas, kūna įmes ir niekam apie savo sekmadienio popietės nuotykius nepasakos. Po velnių, atminimo jokio. Juk reik bent kaip nors tą siūbuojantį debilą paminėt. O ką gražaus pasakyt, paklydėlis nežinos. Iš kur čia dabar trauksi, ar doras, ar sąžiningas, ar geraširdis tas lavonėlis buvo... O gal išvis koks psichas, gal ir gerai, kad pasikorė. Taigi. Kasdieniškos dilemos... Galų gale bent vardą žinotų, praknis namus, o dokumentų jokių.
Kai jau tas, į tokią sudėtingą situaciją pastatytas nelaimėlis, apsipras ir pakaruoklis jo taip nebegąsdins, prisės į tą pačią vietą, kur dabar aš sėdžiu, lygiai taip pat užsirūkys ir galbūt pradės blaiviai mąstyti. O pradėjus mąstyti, supranti, kad vis dėlto galima jį čia palikt, tegul kabo, juk to jis ir norėjo, pakabėt, pakilt virš debesų, kaip sakoma. O gal prisijungti? Dviese kabėti vis linksmiau. Na ir gerai.
Pasistatys tas svečias kėdę taip, kad kaklas virvę siektų ir darugiškai, gan kukliai, įsispraus:
- Atsiprašau, ar galėčiau prie jūsų prisijungti? - paklaus.
- O... - nustebsiu. - Žinoma, prašom, sprauskitės.
- Atradau jus čia, visai nenorom. Atleiskite, jei trukdau.
- Ne, nieko tokio, - atsakysiu. - Jau seniai pasiilgau kompanijos.
- Beje, kuo jūs vardu? Jei jau kartu kabėsim, galvoju, reiktų bent susipažint.
- Ach, taip. Kas be ko. Aš Adomas, - prisistatysiu.
- Malonu, aš Vytenis.
Va, jau ir jo vardą būsiu sužinojęs, žmogišką ryšį užmezgęs. Malonu. Galiausiai Vytenis kėdę iš po kojų nuspirs ir mes jau likimo broliai.
- Ar jums patogu?  - pasiteirausiu.
- Taip,  - atsakys Vytenis.
- O jūs kodėl nusprendėt pasikart?
- Tiesą pasakius, net nežinau. Štai žiūrėjau į jus ir pagalvojau, kad atrodote itin lamingas. Aš visąlaik vis ieškau džiaugsmo, kažko, kas mane džiugintų ir vis vien nesišypsau. Nuolatos man liūdna, sunku, skaudu. Suprantate? - jis patylės. - O jūsų veide pamačiau kažkokį ramią euforiją.
- Taip. Gyvenimas nesuteikia jokios vilties. Laukti ir nesulaukti to, kas turi tavyje sukelti visus nuostabiausius jausmus, tai yra baisiau už mirtį. Dėl to aš ir šypsausi.
- Žinot, man taip pat gera.
Nusišypsosim vienas kitam ir ilgai ir laimingai...

- Adomai? Tu ir vėl kartis ruošiesi? - išgirstu jos klyskmą. Erzinantis, raganiškas klyksmas. Jeigu Dievas nusprendė sukurti moterį, galėjo bent jau balsą normlaų įtaisyt.
- Taip. Ir ką?
- Neužpisk! Vis tiek neturi tam kiaušų!
- O iš kur tau, moterie, po velnių žinot, turiu ar neturiu? Tu tik į savus spoksai!
- Adomai, lipk žemyn, nenervink manęs.
- Ar negaliu bent vieną sekmadienį ramiai pasikart? KĄ?!
- Gerai, karkis. Karkis, jei nori, idiote tu prakeiktas!
- Ar žinai, koks jausmas gyvent su tavimi?
- Koks? Sakyk, bekiauši pakaruokli!
- Toks pat, kaip važiuoti šūdų karietoj! Va, šūdų karieta, o ne gyvenimas, višta tu!
- Tu irgi ne auksas!
Prasideda, amžinai aš kaltas. Kol nesiruošiu kartis jai irgi blogai, tai galvoju ir sau ir jai ką nors gero padarysiu. Ne, ir vėl blogai!
- Žinoma, ne auksas. Aš vertingesnis, tik tu, boba skudurine, to nematai!
- Kai nieko vertingo nėra, tai ir nematau!
- Klausyk, nesuprask manęs klaidingai, aš tave myliu, bet jeigu tik gaučiau progą, subadyčiau tave bukais peiliais!
- O tu kaip visada poetiškas!
- GAL GALI NEBESIKABINĖTI PRIE MANĘS?! AŠ TAU NORIU PASAKYTI, KAD TU IR Į SAVE PAŽIŪRĖK, AR BENT ŽINAI, KODĖL NORIU KARTIS?
- Man nesvarbu...
- MATAI, AŠ APIE TAI IR KALBU. TAU ATRODO, KAD AŠ TURIU VISAS PROBLEMAS IŠSPRĘSTI!
- Nori kartis, karkis. Viskas. Ko tau dar iš manęs reikia?
- AŠ NE DĖL PASIKORIMO, TUNDRA! AŠ DĖL TO, KAD TU VISIŠKAI ANT MANĘS DĖJUSI!
- Turbūt...
Dieve, jos abejingumas mane veda iš proto. Ir kaip galiu mylėti tokią despotę? Visi piešia meilę, kaip nuostabiausią jausmą žemėje, bet kas rytą aš vis labiau bijau į ją pažiūrėt, niekuomet negaliu turėti priekaištų, o ką jau kalbėt apie bet kokią kitą veiklą, nei sedėjimą su ja, kol ji eilinį kartą su manim bendrauti vis vien nė velnio nenori. Taigi, aš arba pataikiau ne ten, arba meilė iš tiesų yra visiškas šūdas...
Kurį laiką tyliu. Galvoju, na šįkart tegul ji tieisog pradeda toliau kalbėtis su manimi ir aš viską atleisiu. Tegul parodo bent truputį rūpesčio...
Taip ir žiema ateitų, kol ji savo kakrynę pravers.
- EI, NORI PASIKALBĖTI?
- Nėra čia apie ką kalbėti...
- KAIP TAI NĖRA? PRAŠAU, GALI BENT KARTĄ PRIPAŽINTI, KAD NE VIEN AŠ DĖL VISKO KALTAS? KĄ? AŠ TO NET PRAŠYT NETURĖČIAU!
- Žinai ką... apsišik. Daryk, ką nori, tik palik mane ramybėje.
Tuomet suprantu. Kol nepasikarsiu, ji nesupras, kad aš vis dėlto turiu šiokių tokių jasumų, kad ir kokie jie jai atrodo nereikšmingi. Taip ir padarau, pasikariu.
Tada ji atranda mano kūną. Laukiu pomirtinės palaimos, noriu pamatyti, kad ji gailisi. Kaip ji atsiprašo. Bent kartą.
Ji nusijuokia ir išeina į barą...