Esu paukštis, kuris nemoka čiulbėt, bet...

Tai ji. Tai visą laiką ji.

    Dėl jos rymo tvirtovės
    Ir sukyla kariuomenės.
    Tai ji gena kamikadzes,
    Karalius, karžygius ir šventuosius.

    Tai ji. Gyvenimo gurkšny.
    Mirties patale, numirėlių dulkėse.
    Ji visur. Ji tavy.
    Ji sukruvintos upės klyksme.

    Ji miestelių aikštėse,
    Kai partizanams išbado akis.
    Ji ašarom apkaustytose
    Kraičio skryniose.

    Ji plikai nuskusto vaiko nevilty
    Ir dantų griežime.
    Ji naktį sustingusio girtuoklio
    Mėlynoje akių ir lūpų dainoje.

    Ji veda tautų minią laisvėn.
    Ir kančion.
    Ji - uraganas, kuriuo dvelkia vėjas
    Uždraustų vėliavų griaustinio.

    Ji - nuo vilties ir pastangos pajuodę pirštai,
    Dabar šalti, tebespaudžią
    Žaliuojantį nulaužto ąžuolėlio lapą
    Ir saldų nukritusios duonos bučinį žemei.

    Tai ji. Tai visą laiką ji.

    Šimtas dangišką šviesą spinduliuojančių titanų su aureolėmis.
    Kurie nebuvo nemirtingi.
    Bet ji juos perkeitė krauju ir pavertė šventais.
    Nes ji pašventina viską.

    Ji nemigos nakty.
    Prie aštrios kaip peiliai adatos,
    Kuri kiekvieną viduržiemį bado mus iš naujo.
    Ir kurios neužmiršim.

    Ji ten, ji toj nakty.
    Po juodu debesim,
    Po žudančia likimo mašina.
    Ir ant jos, ir joje.

    Ji neišmokusio čiulbėt paukštelio
    Riksme, kai jis išvysta audrą.
    Tą pačią audrą, tuos pačius žaibus,
    Kurie jau perdrėskė jo protėvių kapus.

    Kurie krauju suvilgė samanas.
    Svetimą žiemą, žmonių rankas,
    Tuščius paskutinius žodžius
    Ir pavergtos tautos vaikus.

    Kurie pervers ir jį patį.

    Bet jis nebijo,
    Nes ji čia, ji viduje.
   
    Jis nebijo.
    Tik truputį virpa.

    Tai ji, tai visą laiką ji.
    Ji nėra stipriausioji jėga.
    Nes ji vienintelė.

    Ji žemėj ir danguj.
    Bet ne tik.

    Ji dugne.
    Ji - tai aš.