Vertė

Nesunku pastebėti, kad dauguma žmonių operuoja įvairiomis sąvokomis, o tiksliau terminais, kurių supratimo neturi arba turi subjektyvų ir paviršutinišką. Dažnai gali išgirsti juos vartojančius „Vertės“ terminą. Ką reiškia šis terminas? Ar jis ištikro  toks paprastas ir jokios gilesnės reikšmės savyje nesudarantis? Pasižiūrėjus į šį reiškinį atidžiau pamatysime, kad nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šis pastebėjimas beje tinka visiems tikrovės reiškiniams. Kaip pasakė Gestapo tarnybos viršininkas Miuleris filme „17 Pavasario akimirkų“: „Aiškumas yra visiško rūko forma“. Besileidžiant į tą tikrovės dalį, kuri yra už mūsų tiesioginio suvokimo ribų, ir atliekant giluminę „Vertės“ reiškinio analizę, mes būsime priversti prisiliesti prie kito reiškinio, vadinamo „Mainais“.  Šio reiškinio sąvoka gali suteikti žymiai platesnį ir gilesnį „Vertės“ reiškinio supratimą. Atidžiau pasižiūrėjus nesunkiai pastebėsime, kad mainai yra tikrovės egzistavimo prielaida. Be mainų apskritai nebūtų tokios tikrovės, kuri egzistuoja šiuo metu. Žmogaus gyvybė palaikoma mainų,  medžiagų apykaitos, dėka. Mes įkvepiame orą prisotintą deguonies, o iškvepiame prisotintą anglies dvideginiu. Mes vartojame maistą, o atiduodame jo dėka pagamintą energiją. Žmonių evoliucijos pradžioje norėdami sumedžioti žvėrį mes turėjome kentėti atšiaurias aplinkos sąlygas, rizikuoti savo gyvybe, būti išradingais ir pasigaminti medžiojimo įrankius, atiduoti daug energijos. Iš to matyti, kad mainams būdingas gavimo ir atidavimo procesas. Vargu ar būtų galima vadinti mainais vien tik atidavimą arba vien tik gavimą. Tai ką gauname ir atiduodame mes vertiname teigiamai arba neigiamai, priklausomai nuo santykio su mūsų poreikiais. Įvairūs tikrovės reiškiniai pasižymi fizinėmis savybėmis, kurios, santykyje su mūsų poreikiais, veikia mus teigiamai arba neigiamai. Karlas Marksas yra pasakęs: Daiktų naudingos savybės mūsų poreikiams sudaro daikto vartojamąją vertę. Iš šio teiginio matyti, kad vartojamąją vertę filosofas suprato kaip reiškinio naudingų savybių poveikį individui, kitaip tariant kaip naudingų savybių gavimą. Tačiau ar tikrai santykyje tarp žmogaus ir daikto tėra tik vienpusis gavimas? Ar vartojant daikto naudingas savybes tuo pačiu nevyksta ir atidavimas kažko, kas priklauso individui. Pavyzdžiui, ar knygos skaitymas ir žinių įgijimas neatima iš skaitytojo laiko arba psichinių jėgų? Ar sportininkui, besinaudojančiam sportinio treniruoklio savybėmis, netenka atiduoti energijos, toksinių medžiagų, išsiskiriančių su prakaitu? Akivaizdu, kad vartojimas kažko taip pat yra mainų procesas. Tai ką tuomet Marksas turėjo galvoje kalbėdamas apie vartojamą vertę ir naudingas daikto savybes. Atidžiau pasižiūrėjus į apsikeitimo reiškinį galima pastebėti, kad dažniausiai reiškinys pasižymi ne tik teigiamomis savybėmis, tačiau jam būdingas teigiamų ir neigiamų savybių derinys, todėl kartu su teigiamomis daikto savybėmis mes dažnai vartojame ir neigiamas jo savybes. Lygiai tas pats vyksta ir su atidavimu, kuris mums gali sukelti naudingas ir nenaudingas pasekmes. Iš to kas pasakyta galima spėti, kad kalbėdamas apie vartojamą daiktų vertę Marksas turėjo galvoje tik teigiamų poveikių gavimą ir neigiamų atidavimą arba išnykimą mainų procese. Be vartojamosios vertės filosofas išskiria kitą vertės apraiškos formą, kurią jis vadina „Mainomąja verte“. Jo nuomone ši vertė išreiškiama santykyje tarp vienas į kitą keičiamų objektų. Šį apsikeitimą jis supranta kaip apsikeitimą darbu, t. y. norint gauti tam tikrą darbo kiekį individas turi atiduoti tokį patį darbo kiekį. Filosofo nuomone šis darbas įkūnijamas į daiktus, o vėliau ir į pinigus, tačiau apsikeitime daiktais arba daiktais ir pinigais, visuomet po jais slypi apsikeitimas darbu. Grįžtant prie jau minėtų teigiamų ir neigiamų reiškinių savybių, atsiskleidžiančių mainų procese, galima nesunkiai pastebėti, kad Markso „Mainomoji vertė“ yra ne kas kita kaip mainų reiškinio sąvokos išplėtimas įtraukiant į ją reiškinių neigiamų savybių gavimą ir teigiamų atidavimą (netekimą). Kaip jau buvo minėta beveik kiekvienas santykis su bet kuriuo reiškiniu yra jo teigiamų ir neigiamų savybių perėmimas, todėl minėto filosofo vartojamosios ir mainomosios sąvokų atskyrimas yra negalimas. Labiausiai žmones domina tas vertės reiškinio aspektas, kuris reiškiasi mainuose tarp žmonių. Atidžiau pasižiūrėjus į mainus (santykius) tarp žmonių nesunkiai pastebėsime, kad jie pagrįsti reikalavimais vienų kitiems ir jų didesniu ar mažesniu tenkinimu. Vaikai reikalauja iš tėvų, tėvai reikalauja iš vaikų. Žmona reikalauja iš vyro, o vyras iš žmonos. Darbdavys reikalauja iš pavaldinio, o pastarasis iš darbdavio, prekeivis iš pirkėjo, o pirkėjas iš prekeivio. Šiuo atveju vertė išreiškiama šių reikalavimų kokybiniu ir kokybiniu santykiu. Vieno asmens reikalavimai kitam dažniausiai pastarajam sukelia frustraciją (netektį, ribojimą, žalą), kitaip sakant tai yra dažniausiai tie neigiami mainų proceso veiksniai, kurie ir sudaro geidžiamo reiškinio vertę (kainą). Šių veiksnių pobūdis ir mąstas visuomet priešpastatomas teigiamiems veiksniams, kurių reikalaujama iš kito asmens. Šių priešingo pobūdžio veiksnių visuma nulemia asmens pasirengimą ar nepasirengimą dalyvauti mainuose ir mokėti tą kainą.