Dvaro klajūnas (15)

Šelvys nors ir stengiasi nusiraminti, bet negali negalvoti apie Laurą. Kur eina, ką dirba visus jo žingsnius lydi viena ir ta pati mintis: „ Gal jau atsirado? “
Jei ne šiandien, tai rytoj jis gaus žinią ir teks važiuoti atsivežti. Reikia ruoštis laidotuvėms, atsivežti iš lentpjūvės lentų, pirkti įkapes, žvakes... Bet, kol nieko tikro dar nežino, nieko negali daryti. Tėvas priverstas laukti. Tokia savijauta, lyg būtum supančiotas: ir žino, kad visko reikės, ir turi sėdėti, rankas sudėjęs. Kiekviena tokia praleista diena jį vis labiau slėgė ir jam trūko kantrybė.
Išlaukęs savaitę ir, nesulaukęs jokių žinių, neiškentęs Šelvys pats nuvažiavo pas gaspadorių Alksnį teirautis, ar tikrai iki šiol nieko nesigirdėjo. Nieko nesužinojęs ir susikrimtęs jis grįžo namo. „ Visa savaitė praėjo, galėjo jau ir pasirodyti... Ežeriukas nedidelis, krantas prie kranto... Ir dienų vėjuotų pasitaikė... Net kelios... Kodėl iki šiol neišplukdė, kodėl taip ilgai slepia, neparodo? “ – kankinosi tėvas.
Jeigu tai būtų tik šiaip koks buitinis rūpestis. Prie to Šelvys pripratęs, bet čia toks įvykis, kuris vis labiau graužia širdį ir atima paskutinę sveikatą. Kaskart tėvas jaučiasi vis blogiau, vis silpniau. Norėtųsi, kol dar turi jėgų, kol dar yra gyvas, viską sutvarkyti. Atsivežti, palaidoti, kad kur nors nesiblaškytų sūnaus siela, kad nebūtų kur nors patvoryje užkastas kaip neatpažintas kūnas. Juk čia jo vaikas, sūnus, kurio gyslomis tekėjo tas pats kraujas.
Praėjo dar ir dar savaitė. Jokių žinių.
Šelvys nors ir graužiasi, nors vis dažniau jaučia skausmą krūtinėje, bet nepasiduoda. Abu su Galiniu darbuojasi iki vėlumos, kartu su kumečiais džiovina, fukteliuoja grūdus, ruošia juos pardavimui. Šiemet derlius užderėjo neblogas ypač kviečiai, o kad būtų mažiau vargo, su tam tikra nuolaida sutarė, kad Lietūkis pats iš vietos pasiims grūdus. Nereikės nė vežti arkliais. Dvaras patyrė šiek tiek nuostolių, bet užtai kaip patogu. Atvažiavo su sunkvežimiais, paėmė visus pardavimui skirtus grūdus ir čia pat vietoje atsiskaitė.
Galinis stebisi. Tiek litų jis kaip gyvas nebuvo matęs. Štai ką reiškia toks ūkis ir patyręs gaspadorius. Jam atrodė, kad ir jis sugebėjo suktis, bet per tuos metus jam daug ko teko mokintis iš Šelvio. Galinis, būdamas nekvailas ir pastabus, kai ką matydamas, daug ką girdėdamas, dėjo viską į galvą ir kiti metai jam turėtų būti žymiai lengvesni. Jis dėkojo Dievui, kad susidėjus tokioms aplinkybėms, pateko į dvarą ir tapo tokių didelių pinigų dalininkas.
Šelviui gi tokie pinigai ne naujiena. Gavo maždaug tiek, kiek buvo numatęs. Taip kaip senais gerais laikais gal ir pasidžiaugtų, bet dabar, kai širdyje tebėra gyvi visi tie skaudūs prisiminimai, jo niekas nedžiugina. Jis nebeturi žmonos, neteko abiejų vaikų, prasta sveikata. Laimė dar, kad suskubo sutvarkyti dvaro reikalus. Rado žmogų vietoj savęs. Jo pasirinkimas pasiteisino, Galinis jo neapvylė, o kas svarbiausia – dvaras turi paveldėtoją. Viskas atiteks anūkui, kad tik jis augtų sveikas, o užaugęs, su tokiu seneliu kaip Galinis nepražus nei pats, nei dvaras.
Vieną kitą savaitę Šelvys dar tikėjosi, kad ežeras atiduos sūnų, bet, kai praėjo visas mėnuo, jis nebeteko vilties, kada nors pamatyti žuvusį Laurą. Turbūt skenduolis užsikabino už kokio nors akmens ar išsikerojusių pakrantės krūmų šaknų ir niekada nebe iškils į paviršių. Liks amžinai ten, kur surado sau mirtį ir kapą kartu.
Atrodo dabar, kai jau visi darbai baigti ir pinigai rankose, galima tik ilsėtis ir pradėti kaupti jėgas kitam pavasariui, bet Šelvys, per visą rudenį iš paskutiniųjų jėgų dirbdamas, visai išseko. Jaučia žmogus, kad nebe padeda nei poilsis, nei vaistai, nebe gali atgauti jėgų taip, kaip būdavo anksčiau. Kad ir kaip būdavo pavargsta, bet, sulaukęs žiemos, visada atsigaudavo. O dabar dieną geriau, dieną blogiau, vis į guolį traukia, o atsigulęs negali užmigti.
Kaip ten bebuvę, bet iki Naujų metų Šelvys dar tempė, bet po švenčių kai atsigulė, tai taip ir nebe atsikėlė, o ankstyvą pavasarį dvare vėl laidotuvės. Pasimirė pats dvarininkas Dominykas Šelvys ir dvaras liko naujojo šeimininko rankose.
Nuoširdžiai, graudžiai apraudojo kumečiai Šelvį. Geras, doras ir teisingas buvo žmogus, visų jų vargdienių geradarys ir šeimininkas. Nespaudė labai prie darbo, neskriaudė atsiskaitydamas. Kiekvienais metais, gavęs už derlių pinigus, neužmiršdavo ir savo darbininkų apdovanoti. Paremdavo pinigais bėdoje, visada galėjai gauti arklį, jeigu reikėjo, skolindavo javų, pinigų ir teikdavo visokią paramą.
Vyrai ir moterys verkė prie karsto, pergyveno ir Galinis: „ Per anksti išėjo... Galėjo dar metelius, kitus pagyventi, kol aš būčiau viską gerai įsisavinęs. O dabar, kas gi tie vieni metai? Nors nemažai išmokau, bet kaip bekalbėk, iki savarankiškumo dar toli“.
Artinosi toks atsakingas metas kaip sėja, o Galinis nesijautė visai tvirtas, kad galėtų pats vienas spręsti tokius svarbius klausimus. Nėra su kuo pasitarti, pasiklausti, išgirsti suprantančio žmogaus nuomonę. Juk galima sakyti, kad nuo sėjos darbų priklausys visas metų derlius.
Dažnai buvodamas valsčiuje, Galinis sužinojo, kad į miestelį pas tėvus grįžo, Dotnuvoje baigęs agronomijos ir veterinarijos mokslus, jaunuolis. Gaspadoriai patarė su juo pasišnekėti.
– Gal ir vertėtų pakalbinti? – mąstė Galinis. – Toks, baigęs žemės ūkio mokslus, žmogus, specialistas labai praverstų dvare. Kai ką dirbtume senoviškai, kai kur ir naujovių būtų galima įdiegti, pasinaudojus jo žiniomis. Būčiau ne vienas, galėčiau drąsiau priimti lemiamus sprendimus... O be to reikia žmogaus, kuris tvarkytų dvaro dokumentus. Gaudamas tokias pajamas, dvaras būtų visai pajėgus išlaikyti tokį žmogų. Šelvio dalį panaudočiau jo išlaikymui, o mano dalis net nenukentėtų. Štai ir bus kas dirba Šelvio vietoje. Taigi turėti šalia tokį nusimanantį specialistą būtų labai paranku.
Taip nusprendęs, vieną sekmadienį po pamaldų Galinis susirado sodybą, kurioje gyveno agronomas, ir užsuko į ją.
Nedaugiau nei dvidešimt penkerių metų jaunuolis atrodė solidžiai, patikimai, šneka protingai, savo vertę žino. Pasirodo, pas jį buvo atvažiavę iš lenkiško dvariuko ir kvietė, bet nesulygo dėl kainos. Nelaukęs, kol Galinis pasiūlys savo kainą, jaunuolis pirmas tuojau pat išdėstė savo reikalavimus ir šviesiai tiesiai pareiškė, kad nenusileis ir Galiniui. Jeigu šis sutiks su jo sąlygomis, tai yra pasirengęs nors nuo šios dienos pradėti eiti savo pareigas. Jeigu ne, tai tegul Galinis nė nebando derėtis. Nieko nebus.
Kas belieka Galiniui? Truputį per brangu, negalvojo jis, kad tiek kainuos, bet nėra ką daryti. Žmogaus verkiant reikia, o be to ir laikas spaudžia.
Čia pat pavasaris...