Rimuko vasara kaime

- Kriu, kriu kriu! – kažkas tvartely
sukriuksi,
- Juk tai – paršelis! –
žino Rimantas puikiausiai,
nes jis matė kriuksio ausį,
kaip juokingai ji krutėjo,
kai jis valgė ir čepsėjo.
Matė jo juokingą nosį –
į blynelį panaši,
šnipeliu jinai vadinas,
oi, iš juoko mirt gali!
Nors Rimukas dar mažiukas,
bet jau žino, kad višta
kudakuoja, kai kiaušinį
išridena – kut kuda!
Matė jis, iš kur senelė
rytais paima pienelį –
tai – karvutė jų geroji,
niekad pieno nestokoja.
Dar jis žino, kad arklys,
kai kinkuoja galva,
reiškia, sveikinasi jis...
- Bėkim į palaukę!
Ten – avytė švelniavilnė
žoleles rupšnoja,
retkarčiais Rimukui šonan
nosele baksnoja.
- Be, be, be! – ožys už krūmo,
kokį šposą tuoj iškrės,
jo žila barzda užkliūna
už šakelės – kas padės?
Bėga Rimas į pagalbą –
ožio barzdą reik vaduot,
kaime vasarą – daug darbo -
senelius reik pavaduot.