- Kriu, kriu kriu! – kažkas tvartely
sukriuksi,
- Juk tai – paršelis! –
žino Rimantas puikiausiai,
nes jis matė kriuksio ausį,
kaip juokingai ji krutėjo,
kai jis valgė ir čepsėjo.
Matė jo juokingą nosį –
į blynelį panaši,
šnipeliu jinai vadinas,
oi, iš juoko mirt gali!
Nors Rimukas dar mažiukas,
bet jau žino, kad višta
kudakuoja, kai kiaušinį
išridena – kut kuda!
Matė jis, iš kur senelė
rytais paima pienelį –
tai – karvutė jų geroji,
niekad pieno nestokoja.
Dar jis žino, kad arklys,
kai kinkuoja galva,
reiškia, sveikinasi jis...
- Bėkim į palaukę!
Ten – avytė švelniavilnė
žoleles rupšnoja,
retkarčiais Rimukui šonan
nosele baksnoja.
- Be, be, be! – ožys už krūmo,
kokį šposą tuoj iškrės,
jo žila barzda užkliūna
už šakelės – kas padės?
Bėga Rimas į pagalbą –
ožio barzdą reik vaduot,
kaime vasarą – daug darbo -
senelius reik pavaduot.
Aprašyti gyvuliukai neblogai, bet ankstesni eilėraščiai buvo nuostabūs. Aš vieno eilėraščio vaikams neskirsčiau posmeliais, tai ir dabar jis liko nevertintas. Didelės sėkmės Jums kaip vaikučių eilėraščių meistrei.
Gan įdomus supažindinimas su kai kuriais naminiais gyvuliais ir paukščiais. Gal čia tik man, bet sunkoka skaityti nesuskirstytą posmeliais tekstą. šposas nelabai tinkamas vartoti žodis. Vaduot/pavaduot - ne pats geriausias besirimuojančių žodžių suradimas. Pradėjus rimuoti vienu būdu, nepatartina rimo tame pačiame kūrinyje kaitalioti: iš gretutinio į kryžminį ir vėl atgal. Jūs dažnam kūriny tai darote. Kodėl? Juk tai apsunkina skaitymą ir prastina kūrinuką. O palyginimų, epitetų gražių esama.