Amforos

Miškų deivės žiluose kalnų tarpekliuose
Samanotais veidais liejančios iš amforų upes
Kai jas pamatei tave apniko tingumas
Skaidriam vandeny atsispindi šalna šarmojantis veidas
Sakai bet žodžiai vos palieka lūpas virsta kažkuo kitu
Gal tyla
Ta tyla, kuria deivės plukdo miegančias upes
Miegančias upes samanotų minčių

Tu iš jų parsineši glėbyje vaiką
Traškantį juodą kalno sąnarį ir meiliai
Glaudi prie krūtinės ir kažkas many iš lėto
Uždūsta
O tu, mažasis pamestinukas, pyksti
Kai sukuosi į saulę, artyn į mėnulio veidą, į
Blankstančią žvaigždę, dedu galvą dangaus petin
Debesys man neglosto plaukų – aš toli
Tu man neglostai plaukų – tu lieti juodąjį akmenį užantyje
Samanas ant mirusių deivių veidų
Jos lieja upes iš suskilusių amforų
Tylą kuri iš lėto ims gaubti abu