Dvaro klajūnas (14)

Išsirengęs iki nuogumo, Lauras grįžo prie ežero ir įbrido į vandenį. Žengus žingsnį kitą gilyn, vanduo jį apsėmė iki pusės, o kai vanduo pakilo iki kaklo, Lauras staiga tarsi pabudo. Jis lyg išsiblaivė ir nusigando. Jį supantis šaltas, juodas vanduo užėmė kvapą, atrodė, kad jis tuoj uždus ir, kiek galima aukščiau pakėlęs galvą, ėmė trauktis atbulas. Užkliuvęs už kažkokio tai nelygumo, Lauras vos tik nesugriuvo ir, į burną įtraukęs vandens, springdamas ir balansuodamas rankomis, vos išsilaikė nepargriuvęs.. Žingsnelis po žingsnelio Lauras į krantą yrėsi atbulas, o vanduo traukė į priekį, gilyn į ežerą, tarsi viliojo, tarsi kvietė. Išsigandęs Lauras nepasidavė, ėjo atbulas, kol kaklo ir pečių nebesėmė vanduo. Atgavęs amą, pasijuto stipriau, atsisuko į krantą ir, jau žengdamas  tvirtesniais žingsniais, po kojomis pajuto kranto smėlį.
Laurą krėtė ne tiek šalčio, kiek baimės drebulys. Vėlyvo vakaro vėsa apgaubė jo kūną ir ant rankų bei kojų pasišiaušė plaukeliai. Gelbėdamasis nuo šalčio, Laurynas suskato rengtis. Skubėdamas apsivilko išvirkščius marškinius, o ant šlapių kojų vos užsitempė kelnes. Laurui sunkiai sekėsi užtraukti kojines ant smėlėtų pėdų, tačiau, lengvai įsispyręs į pusbačius, tvarkingai suvarstė batraiščius ir surišo juos viršuje kilputėmis. Pakėlęs nuo žolės švarką, jį užsivilko, pirštais subraukė aukštyn plaukus, užsidėjo kepurę ir nesidairydamas išėjo į vieškelį.
Nei ką veiks, nei kur eis Lauras dar nieko nežinojo. Bet dėl to nesirūpino. Svarbu, kad sėkmingai ištrūko iš klastingo ežero gniaužtų ir liko gyvas. Jis ėjo paskendęs savo mintyse vakaro prieblandos išbalintu vieškeliu, kai iš už posūkio išniro gražiu arkliu pakinkytas vežimas ir sparčiai artėjo prie jo.
Storai šiaudais priklotose drabinose sėdėjo keli, aiškiai išgėrę, vyrukai. Jie smagiai ir garsiai šūkčiodami tarp savęs šnekėjosi, bandė dainuoti ir Lauras, tarsi kieno tai pastūmėtas, išėjo prieš juos į vidurį vieškelio.
Nuo netikėtai pasirodžiusio žmogaus pasibaidė arklys, metėsi į šoną, bet, važnyčiotojas tvirtomis rankomis įtempęs vadeles, jį sulaikė ir sustabdė.
– Ko kėbsai kaip koks vaiduoklis viduryje vieškelio? Matai, kad arklys baidosi? – užsipuolė vyrukas Laurą, pagrasindamas botagu.
– Bijojau, kad nepralėktumėt pro šalį ir nepaliktumėt manęs vieno, – išsigandęs teisinosi Lauras ir pasitraukė į šalį.
– Jeigu taip, tai eikš čia pas mus, – pašaukė jį vienas ir laimingas Lauras įsispraudė tarp vyrų.
Visi draugiškai jį priėmė. Aplink linksmi veidai, blizgančios akys, šviečiančios plačios šypsenos  Laurą iškart nuramino ir jis atsipalaidavo. Niekas nieko jo neklausinėjo, nekamantinėjo. Neklausė, kodėl jis taip vėlai vienas vieškelyje, kur jam reikia važiuoti. Ar ne vis tiek? Važiavo keturiese, dabar važiuos penkiese. Vietos užtenka... Visi žino, kur kuriam reikės išlipti. Dabar jie grįžta į namus, baigę sezoninius darbus statybose ir veža namo sunkiai uždirbtus pinigus. Vyrai visą žiemą ilsėsis, kol sulauks kito pavasario ir vėl išvažiuos uždarbiauti. Kurie vedę, tų laukia šeimos, vaikai, o kavalierių laukia panos, armonika, vakaruškos ir kiti kaimo pasilinksminimai.
Į kaimą vyrai įlėkė dainuodami, kad visi girdėtų, jog grįžta vyrai namo. Juoduose trobų languose kaipmat pasirodė smalsūs veidai, prie stiklo prisiplojo vaikų nosys, kiemuose sujudo loti šunys.
Kol pasiekė paskutinę kaimo trobą, ratuose liko tik Lauras su važnyčiotoju. Įvažiavęs į savo kiemą, vyrukas iškinkė arklį, nuvedęs į tvartą, pririšo ir padavė šieno. Uždaręs tvartą ir už kampo atlikęs mažą gamtos reikalą, jis nuėjo į pirkią. Lauras buvo laimingas, kad niekas jo netrukdo. Jis įsirausė į šiaudus ir, išvargintas dienos įspūdžių, užmigo nekalto vaiko miegu. Niekam nerūpėjo, kad vežėčiose liko žmogus... Tik vėlyvą rytą išėjęs į kiemą tas pats vyrukas jį pastebėjo ir priėjęs atsargiai pajudino Laurą už peties.
– Klausyk, brolau? Kodėl čia miegi? Ko neini namo?
Pažadintas Laurynas iš karto net nesusigaudė: „ Kas čia dedasi? Aš guliu šiauduose... Prie manęs tas pats piktas važnyčiotojas... Vieta nematyta, nepažįstama... “ Nieko nesuprasdamas, Lauras atsisėdo ir apsidairė. Pajutę svetimą žmogų, ėmė loti šunys. „Kaip ir kada aš  čia atsidūriau? Ko iš manęs nori tas vyras? “
– Ko tyli? Ko nieko nešneki? – jau piktokai paklausė žmogus. – Kas tu toks esi? Iš kur? Koks tavo vardas?
– Ne jau! – staiga išsigando Lauras. – Į dvarą aš jokiu būdu negaliu grįžti...
– Kodėl? – susidomėjo žmogus.
– Negaliu ir tiek. Man labai nemalonu.
– O vis tiktai? Kokie nemalonumai? Gal galėčiau kuo nors padėti? – ar tikrai norėdamas padėti, ar iš smalsumo toliau kamantinėjo Laurą vyrukas.
– Niekas negali man padėti. Ir išvis man nėra ko tikėtis...
– Negi tikrai taip blogai? – neatlyžo vaikinas.
Kad ir šiauduotas, kad ir sulamdytas buvo Lauras, tačiau galima buvo įžiūrėti, kad jo kostiumas iš geros medžiagos ir buvo galima spręsti, kad vakar sutiktas nepažįstamasis nėra koks nors valkata. Jo tokia neaiški šneka kuo toliau, tuo labiau kėlė susidomėjimą.
– Nei Katrytė, nei Alesia nė viena nenori už manęs tekėti. Negaliu aš joms rodytis akyse. Aš ir taip pažemintas...
– A... Tai čia pasirodo širdies reikalai, – pagaliau viską supratęs, nusišypsojo vaikinas, – tokiuose reikaluose tikrai nelabai galiu padėti. Tik patarčiau, kad dėl to nebūtina taip labai pergyventi, – nors tiek paguodė Laurą. – Yra tų mergų... Tik taip atrodo, kad ta, kurią įsikliopijai, pati geriausia. O žiūrėk, už kurio laiko sutinki dar geresnę... Pats iš savo patirties žinau... O ką pats dirbi dvare? – dar paklausė.
– Na, visokius lauko darbus, – gerai pagalvojęs, prisiminė Lauras.
– Vadinasi lauko darbininkas, – nusprendė vyrukas. – O dabar apsitvarkyk, nusivalyk šiaudus, prie šulinio nusiprausim ir eisim valgyti pusryčio. Aš irgi dar nevalgęs. Tavo vardas sakai Lauras, o mano Balys, – toliau kalbino jis Laurą, kai nusiprausę ėjo per kiemą. – O tie visi vyrukai, su kuriais vakar važiavom, darbo draugai. Grįžom, baigę sezono darbus ir tave nutvėrėm. Ką veikei tokiu metu prie ežero?
– Pabėgau iš dvaro ir šiaip sau klaidžiojau, pats nežinodamas kur... – prisipažino Lauras.
– Taigi... Meilės kančios... – nepiktai pasišaipė iš jo Balys ir pagalvojo: „ Nieko nepadarysi... Kiekvienam savi rūpesčiai... Vieniems rimtos bėdos, o kiti eina iš proto dėl mergų“.  – Tai ką manai daryti toliau? Turbūt trauksi namo? – kreipėsi į Laurą Balys.
– Tik ne namo! – net sustojo Lauras. – Niekas manęs ten nelaukia. Niekam aš ten nereikalingas.
Balys kažką įtardamas į jį pasižiūrėjo: „ Į dvarą grįžti nenori, į namus taip pat... Ką jis galvoja? Negi dėl mergų galima taip durniuoti? Nepanašu, kad būtų nenormalus, bet ką gali žinot? Visokių pasitaiko.
– Klausyk, jeigu į dvarą tikrai negalvoji grįžti, tai aš pačiam galiu prirodyti gerą vietą, – kai pavalgė, vėl sušneko Balys. – Gyvena čia mūsų miestelyje tokia vieniša našlė. Ieško berno savo trijų hektarų sklypui apdirbti. Turėjo samdinį, beveik trejus metus ištarnavo, bet apsiženijo ir išėjo, o jai paliko daug nepadarytų darbų. Algelė ne per didžiausia, bet ir darbų daug mažiau negu pas ūkininką. Nepersidirbsi... Šiaip moteriškė gera, nešykšti, valgyti gerai duoda. Jeigu patiks, tai galėsi sau būti ir būti. Tikrai nebus blogiau negu dvare.
– Tik kažin ar aš mokėsiu? Ar sugebėsiu? Ar žinosiu, ką reikės dirbti? – iškart nudžiugęs, susirūpino Lauras. – Kažin kaip man seksis? Išvarys, jeigu ką netaip padarysiu...
– Jeigu jau dirbai dvare, tai ir čia kitaip nebus. Prie žemės visur vienodi darbai, o ką reikės dirbti, našlė pati pasakys. Ant to ir šeimininkė.
– Jeigu taip, tai gerai. Kad tik priimtų. Dvare viską padarydavau, ką liepdavo tėvas, o čia dirbsiu, ką pasakys šeimininkė. Dirbti aš netingiu, – sutiko Laurynas.
Balys vėl smalsiai į jį pasižiūrėjo, bet nelabai gilinosi, ką šneka Lauras. Jis irgi apsidžiaugė, kad vaikinas sutiko. Tokiu metų laiku nelabai rasi žmogų, o našlelė šiaip ar taip tolima giminaitė. Jai padėti reikia.