niekada nepervertinamas postūmis neklysti.

Sukuriamų daiktų ar jų reikšmių klausinėjimas pasibaigia ties ta riba, kai pakankamai patogiai kurioje nors sukurtoje padėtyje įsitvirtinama. Įsikimbama į ją šaknimis ir su aplinkinių pagalba. Nė per du nago juodymus nesinori atsisakyti tos iš tau nesuvokiamos pusės atėjusio patogumo, kurio nesijauti vertas tačiau tokius klausimus nustumi toliau, kad tik nedingtų, kad tik nepriverstų dirbti iš naujo dėl kokios nors naujos formos, kuri atsitiktinai taptų bent jau lygiai patogi buvusiai.
Tačiau panelė valia ne visada gali viską pasiekti pasikėlus sijoną ir parodžiusi, kad šiandien tyčia nusprendė nedėvėti jokių kelnaičių. Šiandien skalbimo diena – sakys ji ir valiūkiškai krykštaus, kol veidukus pasivogs raudonis. Tačiau visada išaušta diena, kai šiokiadieniais veikianti taktika nesuveikia. Visada atsiras toks akimirksnis, kuomet panelės be kelnaičių veiduko išspaustą rausvą šypseną nuplaus į ją neatsakantis žvilgsnis. Griežtas. Be noro žiūrėti ten, kur tų kelnaičių nėra.
Perverčiam kitą puslapį. Atplėšiam naują dovaną. Pasibeldžiam į dar vienas duris. Pradedam naują skyrių.
Pradedam jį nepaprastai ir neatmestinai. Padarom tai įnoringu išpaikusios mergiotės rankos gestu. Lyg ji pati stumtų su septynioliktuoju gimtadieniu ir suvokimu, kad tėtis mokytoju dirba ne iš pašaukimo, o mama jo nebučiuoja jau ketvirti metai. Tokį judesį visi pastebi. Tokį judesį mokyklinukai dievina, jam pataikauja. Tokį judesį įvertina ir ekspertai. Ekspertams patinka tiesa ir realybė. Jų galvas greitai pagauna kokia nors nesuvaidinta emocija. Tie iš jų mokosi ir tada pliekia tuos, kurie bando savo negebėjimais kokią nors emociją išspausti iš savo dar brendimo kamuojamo kūno. Po tokio judesio dažnai pasimiršta prieš tai buvęs skyrius. Ir gerai, naujam atsiras viltis ką nors nuveikti šioje sausros ir gracingų rankos judesių nestokojančioje žemėje.
Nieko dar nenorintys suprasti hormonų audros nuomininkai pradeda naują skyrių, kurį jiems padiktavo jų nuobodžioje aplinkoje apsireiškęs gracingumo užuomazgos kamuolys, riedantis mokyklos koridoriais gandų pavidalu. Tas naujas skyrių yra Dievas. Likimas, Svaigulio apogėjus. Kitaip sakant, jis turi daug vardų, bet jį visi pažįsta, nes jis visiems pasirodo ir kad ir kaip puikiai save maskuotų, visi, kuriems pasirodo, supranta, kas juos aplankė.
Tokių aplinkybių apsuptyje visi lenkiasi tam pasirodžiusiam veidui. Kitaip negali, jis turi lazdą, skaudžiai baudžia nespėjusius paklusti, bandžiusius bėgti. Pastarasis veidas spaudžioja mygtukus, programuoja žmones kita kryptimi, kai pastarieji jau būna pripratę prie patogumo sąlygų kasdienio tolygumo. Oi, kaip tie išpurtę veidai greitai netenka kilogramų, kai juos pradeda judinti pats viršiausias. Tas bevardis, tas beformis.
Atkenčia tą nedidelę dalį laiko, kuriame sąlygos keičiasi, kuriame panelė greitai savo suknelę nuleidžia ir išbėga iš klasės rankomis veidą vaduodama nuo ašarų. Kitą dieną bandys iš naujo. Negalės patikėti, kad nepavyko. Dar paverks. Galiausiai susitaikys. Pripras prie naujų taisyklių rinkinio, kuris lyg erškėčių vainikas bus galvą aprėdęs.
Po akimirkos ar dar kelių jau puikuosis juo. Mėgausis, kad patogiai galvą spaudžia, jog beveik nesimato. Tai naujas skyrius, pamirš, kaip buvo patogu prieš tai. Šiaušis tai priminusiems. Vėl liūdės, kai prie vainiko prisidės grandinės...