Dvaro klajūnas (13)

Dvare Lauro pasigedo tik ryte, kai jis neatėjo prie pusryčių stalo. Pietus, vakarienę paskutiniu metu jis dažnai praleisdavo, bet, kai jis neatėjo ir pusryčio, Šelvys paprašė Barboros, kad nueitų pakviesti.
– Tai kad jo nėra, – atėjusi pasakė susirūpinusi Barbora.
– Kaip tai nėra? – padėjo šaukštą Šelvys.
– Nėra ir panašu, kad per naktį nebūta, – išsigandusi Barbora, – lova nesugulėta.
– Ar kas nematėt jo vakar? Gal kam nors ką pasakė? – Šelvys paklausė už stalo sėdinčių visų samdinių.
– Mačiau, kai išėjo iš kiemo, – prisiminė Galinis.
– Kada tai buvo?
– Vakar ryte. Išėjo iš kiemo, nuėjo ant vieškelio ir kažkur nuėjo. Šnekėt nieko nešnekėjom. Gal dar pareis?
Šelviui, ko jau senokai nebuvo, pažįstamas skausmas nudūrė per širdį: „ Kažkur išėjo iš namų, ko niekada nebuvo... Jeigu išėjo vakar ir iki šiol niekas jo nematė, tai dvare jo nėra, nėra ko nė ieškoti.. Tada kur ieškoti, nuo ko pradėti? Ko paklausti?.. “
Gal kas ir matė, bet kam į galvą kas eina ar važiuoja vieškeliu? Jeigu važiuoja, tai nuvažiuos ten kur jam reikia, jeigu eina, taip pat nueis kur panorės... Kas kam rūpi?..
Vis tiktai Šelvys nė nevalgęs pakilo nuo stalo ir pasikinkė arklį.
– Į kurią pusę nuėjo? – dar paklausė Galinio ir išvažiavo iš kiemo.
Tėvas važiavo pamažu, apsidairydamas. Pravažiuodamas pakelėje kokią žaliuojančią giraitę, stabdė arklį, lipo per griovį, vaikščiojo, žiūrinėjo po krūmais, ieškojo ar neras kokių nors pėdsakų, ar nepamatys kur tabaluojančio. Kad galėjo įvykti tokia nelaimė, tėvas beveik neabejojo. Per visą vasarą Laurynas vaikščiojo kažkoks nusiminęs, dažnai neateidavo prie stalo, sėdėjo užsidaręs savo kambarėlyje ir tėvas, tokį jį matydamas, dažnai pagalvodavo, kad tik ko nors nepasidarytų.
Tiesa, vienu metu Laurynas buvo lyg ir pažvalėjęs. Dažnai nueidavo į miestelį, grįždavo linksmas, nuolat sukinėjosi šeimyninėj, bet tai dar nieko nereiškia. Toks nuotaikų kaitaliojimasis tik rodė, kad su juo kažkas vyksta. Maža kas galėjo jam šauti į galvą, jeigu išėjo iš namų ir iki šiol negrįžta. O kur buvo jis, tėvas, kad viso šito nematė?
„ Praėjo diena ir naktis, juk nemažas laiko tarpas. Galėjo jau sugrįžti, jeigu nieko nebūtų atsitikę. Jeigu vis tiktai dar nieko neįvyko, tai laiku įsikišus, gal dar būtų galima kai ką padaryti? Užkirsti tai nelaimei kelią, išgelbėti nuo mirties... Niekas dar nežino nei kur jis šiuo metu, nei ką jis veikia, nei ką galvoja. Gal kaip tik laukia, tikisi pagalbos, trokšta, kad kas padėtų tokią valandą, pagelbėtų, paguostų... “ – tokių ir panašių minčių slegiamas, Šelvys važinėjo po apylinkes, lankėsi artimesnėse sodybose, klausinėjo žmonių ar nebuvo užklydęs nepažįstamas jaunuolis, kol pagaliau atvažiavo iki ežeriuko, prie kurio ilsėjosi Laurynas.
Palikęs arklį su bričkute ant vieškelio, pats per pievą nuėjo iki ežero. Pažingsniavęs galiuką ežero pakraščiu, pamatė lyg sumindytą aukštos žolės kupstą. Intuityviai pasuko prie jo. Aiškiai susėdėta žolė bandė atsitiesti, o kiek tolėliau nuo kupsto Šelvys pamatė boluojantį kažkokį baltą gniužulėlį. Priėjęs arčiau, tėvas jį pakėlė nuo pievos ir išlankstė.
– Taip, be jokios abejonės tai Lauro nosinė, – pažino jis ir, dar ištraukęs iš kišenės savąją, palygino. – Žinoma... Tais pačiais raudono siūlo žickais pagražinta balto lino skepetaitė. Tai štai net iki kur buvo atėjęs... Ir kaip iš visko matyt, čia baigė savo kelionę Lauras.
Šelvio spėjimas pasitvirtino. Laurynas išėjo iš namų, pasiryžęs baigti savo gyvenimą. „ Matyt dėl ko nors labai pergyveno, graužėsi, kad ryžosi tokiam žingsniui. Gal pabudo sąžinė, kad nužudė savo brolį? Gal dėl kitų priežasčių neturėjo ramybės? Tik ar ne kaltas dėl to ir aš pats, kad nepasidomėjau jo išgyvenimais, laiku nepadėjau, nepalaikiau, nepadrąsinau, palikau pačiam vienam kapstytis savo bėdose, „ – graužėsi tėvas.
Įsidėjęs nosinę į kišenę, Šelvys grįžo arčiau vandens, atsiklaupė ant kelių ir persižegnojo. Sukalbėjo „Viešpaties angelą“, nusišluostė ašaras ir, atėjęs iki vieškelio, apgręžė arklį.
Važiuodamas atgal, Šelvys atkreipė dėmesį į netolimą sodybą dešinėje vieškelio pusėje. Atrodo, kad čia dar nebuvo užsukęs. Kadangi saulė dar buvo aukštai, užvažiavo ir čia.
Įvažiavęs keliuku į sodybos kiemą, Šelvys sutiko patį šeimininką, gaspadorių Alksnį. Jie pasisveikino, o kai nuėjo į pirkią ir susėdo už stalo, išsišnekėjo. Kai Šelvys prisistatė, kas esąs ir trumpai papasakojo, kas įvyko, žmogus net atsilošė.
– Tai vakar ko gero aš pats jį pavėžėjau, – prisiminė jis. – Matau eina vieškelio viduriu toks aukštas vyrukas, gražiai apsirengęs. Sakau sėskis, pavėžėsiu. Kai atvažiavom iki mano sodybos, jis išlipo, padėkojo ir nuėjo toliau. Prisipažinsiu, pats stebėjausi kur jis eina. Vakaras jau buvo netoli, o jis nudrožė kažkur. Dabar, kai pagalvoju, tai tikrai buvo kažkoks tylus, lyg nusiminęs, kol važiavom, nepratarė nė žodžio. Kad taip žinota, nebūčiau aš jam leidęs eiti toliau. Būčiau pakvietęs užeiti ar kaip kitaip sulaikęs. Tikrai nebūčiau leidęs, kad įvyktų tokia nelaimė...
– Taip nieko ir nepasakė? – nenorėjo patikėti Šelvys.
– Taigi taip... Jis tyli, o aš ar kalbinsiu, būdamas toks prasčiokas? Nedrįsau...
– Bet ar ne vis tiek dabar? Kitaip jau nebe bus, – nusiminė Šelvys. – Dabar jau reikia ruoštis laidotuvėms.
– Nenusimink taip labai. Ar viską gerai pats prie ežero apžiūrėjai? Eime, pasitelksime vyrus ir, susėdę į valtis, su ilgomis kartimis išmaišysim ežeriuką skersai išilgai.
Susirinkę vyrai dar apėjo ant kranto augančius krūmus, išgraibė vandenyje susiraizgiusias medžių šaknis, bet kai ir dabar nieko nerado, Šelviui beliko laukti.
– Greitai nėra ko tikėtis, bet už kelių dienų ežeras atiduos jo kūną. Žmonės anksčiau ar vėliau pamatys ir praneš. Jūs čia ne per toliausiai gyvenat, greičiau išgirsit. Kai tik ką sužinosit, praneškit man. Paliksiu adresą. Norėčiau palaidoti prie savo artimųjų. Už vargą atsilyginsiu, – kreipėsi Šelvys į gaspadorių Alksnį.