Žalio stiklo šukė

Per žalio stiklo šukę
kiek jau metų nežiūrėjau
ir pamiršau, kad virš manęs dangus.
Ir debesys, ir saulė, ir paukščiai ten...
o vakare mėnulio paslaptis, žvaigždynai,
keistai sumirksintys ir dingstantys lėktuvų žiburiai,
ten sielų mirusių ir dar gyvų, neišsakytų norų ir jausmų neišdalintų atspindžiai
ir ten svarbiausi mano sopuliai, vaikystės ašaros dėl neteisybės ir teisybės suprastos.
Aš  eidama gatve,
mačiau kiemuos vaikus, pirštukais rodančius į dangų
jie neturėjo žalio stiklo šukių tik ilgas blakstienas ir akis
tas vaikiškas, beprotiško tyrumo sklidinas akis, aš pamačiau
ir mistiškas dangaus pasaulio gausmas manyje pabudo,
ir kaltę pajutau, kad šitiek metų nežiūriu į dangų tarsi jo nebūtų ir manęs nebūtų...