1404

Slankiodama tylutėliu steriliu betonmiesčiu
kur
Vien autobusai inkščia lyg maži šunyčiai
Prisiminiau šeimą, kur matyt Alastoras bus
Isimaišęs
Būdavo senelis sako
O kai aš pamatau varnėnus ant laidų
Imu švilpaut
O jie kad ima čiulbėt kad
Ima plasnot sparniukais
Močiutė kaip dera įsimylėjusiai žmonai
Vis persūdydavo
Ai tai senis
Tu ir namie ir lauke
Tik kad pašvilpaut
Senelis dar būdavo kad
Užgros akordeonu kiek
Bepajėgs kad
Skambės visi namai
ką
Ten namai
Ir dar kieme praeiviai pasišokčiodami eis ir sakys
Tai vyro smagumas, tai žmona laiminga, tai abudu Hestijos numylėtieji
O močiutė tuojau pat sudrausdavo
Suvaikėjo visai jau nukaršęs senis
Senelio veidas
būdavo
kartkartėm apsiniaukdavo
Kai apsiniaukė paskutinįsyk
Močiutės sykiu
Prašviesėjo