Tebeieškau tavęs

Tylutėliai geriu šią atvėsusią rudenio tylą.
Mėlyni ežerai apsiblausę jau skęsta nakty.
Ištuštėję lizdai taip sujaudina, jautriai prabilę,
Pasilieka visam. Ilgesingai ir vėlei žvelgi... 

Erdvėje suskambės tik pelėdos vėlyvas ūkimas,
Nepaliaujamai šauks nepamiršti ir grįžti atgal.
Išsiplės paupiais pilkas rūko šešėlis negyvas,
Prisiminęs staiga – praeitis jau grįžti negal.

Išsipuošęs ruduo lieka savas toksai, nepakitęs,
Išsivarsčius dienoms pasilieka tik ūkas širdy.
Atsivertus kadais tavo laišką širdim parašytą,
Ilgesys pasislėpęs pasklinda. Aš vėl nevilty.

Tylutėliai geriu šią atvėsusią rudenio tylą.
Spinduliuojanti gęsta žvaigždelė ir rausta žara.
Danguje išgirstu laiko šulinio atgarsį gilų –
Tebeieškau tavęs. Nusivilus. Ten nieko nėra.