Dvaro klajūnas (12)

Kad ir užsidarė Laurynas savo kambarėlyje, bet ramybės nerado. Norėjosi verkti, bet nebuvo ašarų, krūtinę lyg akmuo užgulė sunkumas, trūko oro. Tarp tų keturių kambarėlio sienų su vieninteliu langu darėsi trošku. Norėjosi daugiau erdvės, gaivumo, traukė kažkur eiti, bėgti, kad greičiau ištrūkti iš tų nevilties gniaužtų. Reikėjo gelbėtis nuo to iki širdies gelmių draskančio jausmo. Nesinorėjo nieko nei matyti, nei girdėti.
Kieme Laurynas lyg lengviau atsikvėpė, bet ir čia, aplinkui aptvertos aukštos tvoros, ribojo visišką laisvę. Trumpai stabtelėjo, bet, nepajutęs jokio palengvėjimo, vaikinas atsidarė vartelius ir, žengęs keletą žingsnių pieva, atsidūrė ant vieškelio.
Prieš Lauryną – baltas, tiesus, begalinis kelias. Niekas nežino, kur jo pradžia ir kur pabaiga. Vieškelis jam pasirodė kažkur skubantis,  bėgantis, su savimi nešantis laisvės ir pasitikėjimo dvasią. „ Tik juo galiu toli nueiti, pabėgti nuo visko, kas slegia, galiu viską pasiekti. Štai kur mano išsigelbėjimas... Tik ten, kur tolumoje kelias susilieja su paslaptinga žaluma, manęs laukia tikra ramybė. Tik reikia eiti, skubėti... Kad tik greičiau... Kad jau šiandien pasiekčiau tą ribą... “ – ir Lauras nuėjo.
Atsisagstęs marškinių apykaklę, atsilapojęs švarką, Laurynas dideliais žingsniais, sparčiai leidosi vieškeliu pirmyn, kol taip nuėjus kokius du kilometrus, jį pasivijo dailioje bričkutėje važiuojantis ūkininkas. Prisivijęs Laurą, ūkininkas sustabdė arklį ir maloniai pasiūlė:
– Galiu pavėžėti. Matau, kad į tą pačią pusę eini.
Lauras mielai sutiko. Padėkojęs žmogui, jis įlipo į vežimaitį, bet daugiau nepasakė nė žodžio.
Vyrai važiavo ilgai tylėdami. Gaspadorius matė, kad jaunuolis buvo apsirengęs ne kaimiškais, namie austais milo drabužiais. Švarkas ir kelnės buvo pasiūti iš juodos gelumbės, o apsiavęs jaunuolis buvo blizgančiais juchtchromio pusbačiais.
Gaspadorius, manydamas, kad čia tikriausiai koks nors valdininkas, nedrįso kalbinti, o Lauras, paskendęs savo mintyse, nė nemanė kalbėtis. Tiktai, kai žmogus privažiavęs savo sodybos keliuką sustabdė arklį, Lauras pakėlė galvą.
– Toliau aš jau nebe važiuosiu. Atvažiavau, – pasakė ūkininkas, – o tamstai ar dar toli eiti? Gal pavežėt?
– O ne, ačiū. Nueisiu, nebe daug beliko, – mandagiai padėkojo Lauras ir nuėjo vieškeliu.
Žmogus dar pasižiūrėjo į nueinantį jaunuolį ir patraukė pečiais.
– Ir kur gi jis eina? Nebetoli vakaras, o sodybų, kiek žinau, arti nėra. Įdomu, kur jis keliauja?
Kiek ėjęs, kiek važiavęs, visą dieną praleidęs kelyje, Lauras pagaliau pavargo ir jam kilo noras šiek tiek pailsėti. Saulė jau buvo arti laidos, kai jis atėjo iki tos vietos, kur kelias pasuko nedidelio ežeriuko krantu. Išsukęs iš vieškelio, jis pieva nužingsniavo arčiau ežero, ketindamas nusimazgoti įkaitusį veidą, rankas, bet, pamatęs aukštesnį žolės kupstą arčiau vandens, prisėdo ant jo ir ištiesė kojas.
Nuo galvos iki kojų Laurą apėmė svaiginantis poilsio saldumas. Nors prisėdo tik trumpam, jam nebesinorėjo ne tik kad atsikelti, bet netgi pajudėti. Taip buvo gera... Ypač kai prieš akis atsivėrė nuostabus reginys.
Besileidžianti raudona saulė vandens paviršiumi pažėrė paskutinius savo spindulius ir nuo vieno  kranto iki kito patiesė perlais ir auksu nubarstytą taką. Jis ilgai žėrėjo, spinduliavo,  neprisileisdamas per arti gausybės smulkių ant tamsaus vandens paviršiaus raibuliuojančių bangelių, nepasidavė jų pastangoms iš visų pusių slopinti jo švytėjimą, kol pagaliau, artėjant sutemoms, neišlaikė. Tačiau spindintis takas traukėsi ne iš karto. Jis dilo dalimis, trupėjo, lūžo, geso, kol pagaliau visas pasinėrė į ežero gelmes.
Nusileidus saulei, išbluko ant pilko vakaro dangaus skliauto išsidriekę rausvi gaisai, vanduo pasidarė tamsus, tarsi būtų užsimetęs gedulingą šydą. Nurimus vėjui, dingo visą laiką mirgėjusios bangelės ir ežeras tarsi prisnūdo. Vėsių vakaro sutemų prislėgtas jis vos alsuoja, bet į miegus nesileidžia. Jis budi, saugo nuskendusius lobius, kurie kas vakarą panyra į ežero gelmes. „ Sunku net įsivaizduoti, kiek  lobių susikaupė, jeigu kasdien nugrimsta į dugną švytinčios aukso ir perlų juostos. Koks grožis slypi po šiuo juodu vakaro apdangalu ir kaip norėtųsi visa tai pamatyti iš arti... “ – mąstė susižavėjęs Lauras.
– O kodėl ne? Aš juk galiu tai sau leisti. Niekas man nesutrukdys, niekas man ne uždraus tai padaryti... Noriu savo rankomis prie visko prisiliesti. Aš pats sau šeimininkas... Tik čia manęs laukia visiškas nusiraminimas ir išsvajota laisvė...
Lauras pakilo ir žengė prie ežero, bet prieš įbrisdamas apsigalvojo:
– Kam man drabužiai? Jie gali tik trukdyti vandenyje. Viską paliksiu, kas mane varžė, slėgė, ribojo. Į naują gyvenimą įžengsiu, lyg būčiau ką tik gimęs...