Kai trupa kovas

Pavasaris užmėtęs gniūžtėm sniego,
Akimirksniui gražino baltą gruodį.
Tam baltume paskęst... Nereiktų nieko.
Netgi į ten klampoti, vis klampoti...

Kur nieks vis tiek senokai nebelaukia.
Užžėlė kerpėm sakiniai beveidžiai.
Tik vakarop vėl užsidėjęs kaukę
Neoninę žibintas stiklą žeidžia.

Paliesdamas ir vazą tuštutėlę.
Kurioj dar vakar kalijos bolavo.
Kolei šešėliai šoko įsišėlę
Šaligatviui ant skruosto, žvilgsny Tavo.

Pavasaris užmėtęs gniūžtėm sniego,
Akimirksniui gražino gruodį baltą.
Ir nieko nebereik tikrai jau nieko...
Kai trupa kovas snaigėm ant asfalto