Nr. 18

Jį vadino Negyvėliu Džo.

Laikrodis sunkiai žingsniuoja link vidurdieno.
Vėjo nėra. Liepsna, prideganti suktinę nevirpa.
Virpa Kirko širdis. Taip garsiai, kad Negyvėlis
Gali nugirsti. Šis išpučia dūmą ir vypteli. Džo
Užmeta akį į bokšto laikrodį ir galvos mostu
Rodo, kad tuoj išmuš Kirko mirtį. Pasiruošk!

O viskas prasidėjo visai nekaltai.

Jį vadino Tūzų Kirku.

Iš kairio lūpų kampučio dygsta šiaudas.
Skrybėlė meta šešėlį ant laimikio. Riebiai
Vakar nuskilo. Tuzas patenkintas vypso.
Per pievą atjoja Išdykėlis Bernis. Kirkai!
Rėkia jis. Vyras pakelia galvą nuo monetų,
Kurias išlošė iš Negyvėlio Džo. Tavo moteris!

O dėl visko kaltos linksmybės.

Ją vadino Nekaltąja Bete.

Dar kiek ir aimanos išvers palaikes duris.
Salūne sedį vyrai laižo lūpas ir mėto žvilgsnius.
Visi nori. Visiems per brangi. Teisėjas nulipa
Laiptais ir eina namo, kur laukia žmona. Jau
Ilgai laukia. Tarpdury stovi Betė ir rūko. Visi
Žino, ji - teisėjo, Kirko ir pastoriaus. Ji stebi.

O pastoriui tik pritrūko pinigų.

Jį vadino Šventuoju Tėvu.

Po Viešpaties kojomis šįvakar tušia. Betei bus
Maža. Sugirgžda salūno durys. Prie stalo Kirkas,
Negyvėlis laka, šventąjame kambary - teisėjas.
Statau auksinę taurę! Padalinamos kortos. Džo,
Loši? O kaipgi! ... Tarpdury stovi Betė ir rūko. Jai
Gaila Šventojo Tėvo, bet Kirką neveltui vadina Tūzu.

O dėl visko kaltas godumas.

Jį vadino Bepirščiu Nigeriu.

Salūne sukos įnirtus ir pusgirtė N. muzika. Aplink
Stalą, kur Džo beria saują po saujos, nes nori tos
Taurės. Šalia pritupia pastorius. Jo akys verksmingos.
Tūzo linksmos. Šiandien jam šventė. Taurė ir nuluptas
Džo. Jis laimingas, jis nepastebi Negyvėlio žvilgsnio
Į tą, kuri tarpdury stovi ir rūko. N. mato. Užgroja linksmiau.

O viskas jau eina į pabaigą.

Jį vadino Išdykėliu Berniu, bet jūs tai jau žinot.

Nakties sunkis prislėgė ir nepailstančią N. muziką.
Bernis valo stiklą. Jo akys markstosi, kyla migla, ir jis
Nežino, mato ar sapnuoja, kaip atsiveria šventojo kambario
Durys ir ten pranyksta Negyvėlio Džo nugara. Atslenka
Pagiringas rytas. Beldžiant ji neatsako. Pravėrus duris
Apakina kruvini patalai ir palaiminga Džo šypsena.

Viskas baigiasi čia.

Šituos gyvulius dar vadina žmonėm.

Įtūžis suspaudė ir taip išsunktą Kirko protelį, porina žmonai
Teisėjas. Tūzas metė iššūkį Džo. Aš? Kas man darbo.
Viena kekše ir sukčium mažiau mano mieste. O vaikis greitas!
Mes skaičiavom ir laukėm. Dešimt, vienuolika, šūvis. Srovele
Iš krūtinės, ant įkaitusio smėlio, ten kur vakar, greičiausiai,
Gulėta arkliašūdžio, teka Kirko gyvybė. Palaimingai šypso mirtis.

Ją vadina Negyvėliu Džo.