Matai, visos meilės aistros, meilei yra kaip piktžolės, o meilė - daigelis tarp jų; Jas reikia ravėti ravėti, kol užauga tas daigelis į mažą krūmą, paskui jau ir į medį, tada jokios aistros - jokios piktžolės jam jau nebepavojingos; bet kol užauga,
jei neravi - neužauga... piktžolės jį nustelbia, atima maistą, jis juodoje žemėje, (maistas, kaip ir dumble...) pas jus aistros, ne meilė
"Aš ėjau per gyvenimo kelią,
meilės žodžiai bėgo raiti.
Sulaikyti jų niekas negali"
O koks gražus lotoso žiedas
šaknimis įsitvėręs į dumblą
stebina kiekvieną savo skaisčiu grožio - ar ne?.. dumblas giliaprasmis - dumble maistas, šaknys dumble...
nėra lotoso be jo - jis būtinas, taip?.. mylinti širdis žino kas yra dumblas, jis jai nėr baisus... beje, ar matėte tik gimusį žmogų, kaip jis atrodo?.. raukšlėtas, melsvas, gleivėtas, o motinai toks gražus, iš dumblo (šiaip jau devynis mėnesius šalia žarnyno labai arti gulėjęs - placentoje, ta gimdoje) viskas krūvoje, o motinai mylinčiai tas padarėlis toksai gražus... ania?..
žodžiu, pas jus tekste iki meilės, kaip pėsčiomis iki saulės - nėr jame meilės nei lašelio; tik meilės piktžolės... (aistros nesuvaldytos, kurios nustelbė meilę ir ji neišaugo - išnyko, aistros užkariavo žemę, dumblas, lotoso šaknų saugotojas, žiedus maitinantis aistros akims blogiu rodosi...)
Tai tiek apie jūsų soneto turinį, metaforas, apie "gylį",
o va apie raišką, nepatraukia; ir čia kalbos klaidos išsireiškime: "Aš ėjau per gyvenimo kelią", o koks tas gyvenimo kelias, visi keliai gyvenime, taip?..
Nuobodžiai? Greičiau jau nykiai , ta prasme - labai nepavykęs eiliukas, gal tokį į dnr užsirašyti ir paskui (kiek atvėsus) pabandyti pažiūrėti - kas čia buvo - momentinis pamąstymas užrašytas su prieštaravimais ir skaitytojams bevertis (manau) 1 - tekstui, su pagarba ir meile autorei.
Tai jaučia vienas iš mylinčiųjų ir dumblas atrodo tik jam. Arba tas įvyksta tik trumpą tarpsnelį .Neaiškus kitos pusės atsakas. Kūrinys prasmingai sudėtas.