Dvaro klajūnas (11)

Per žiemą ištūnojęs savo kambaryje, tarp naujų žmonių pagaliau pasirodė ir Lauras. Jis išeina padirbėti į laukus, o kai nedirba, nuolat sukinėjasi šeimyninėje. Alesia jam primena Katrytę ir jam malonu ją matyti. Alesiai su motina irgi patinka gražus, mandagus, inteligentiškas jaunuolis, bet nuo jo abi laikosi atokiau.
Sunku patikėti, kad jis žmogžudys. Jis gi užmušė savo brolį, o kad dabar yra laisvas, tai dar nereiškia, kad yra nekaltas. Nenubaustas liko tik todėl, kad yra protiškai atsilikęs, nors į tokį visai nepanašus.
Veikiausiai Šelvys nepagailėjo pinigų daktarams ir, pristatęs reikiamą liudijimą teismui, taip išgelbėjo savo sūnų nuo kalėjimo.
Laurynas dairosi į Alesią, o širdyje laukia vasaros. Tada parvažiuos Katrytė. Atėjo birželis, bet Katrytė kažkodėl ilgai nesirodo. Birželis praėjo, atėjo liepa, o jos kaip nėr, taip nėr. Lauras kasdien vaikšto į kumetyną ir kiekvieną kartą tikisi ten ją pamatyti, kol pagaliau sužinojo, kad Katrytė visai neparvažiuos. Paskutiniai mokslo metai, ji daug dirba, ruošiasi egzaminams ir negali sau leisti atostogauti.
Laurynas ir vėl užsidarė savo kambaryje. Į šeimyninę ateina tik pavalgyti ir pavalgęs tuojau pat dingsta.
Kai negrįžo Katrytė, šį kartą vaikinas liūdėjo trumpai. Atlaidų dieną, gražiai išsipustęs, išėjo į miestelį, o iš ten grįžo su lauktuvėmis moterims. Galinienei nupirko saldainių, Alesiai priedo dar šiokių tokių blizgučių, o vaikui žaisliukų. Matydamas, kad jo dovanėlių moterys neatsisakė, o apsidžiaugė, jis dabar vis dažniau nueina į miestelį ir, ką nors nupirkęs, dovanoja.
Alesia, iškart priėmusi lauktuves kaip atlaidų proga kermošavą, dabar jau tų dovanų kratosi, bet, matydama kaip Lauras nuliūsta, jo pasigaili, paima, padėkoja ir perspėja, kad daugiau nebe pirktų. Lauras to nė girdėti nenori ir kaskart perka vis vertingesnes dovanas. Tai gražias perliukais papuoštas šukas, tai gėlėtą, plono balto muslino su šilkiniais kutais skarelę, o kai po kūlimo, gavęs iš tėvo kišenpinigių nupirko net auksinį žiedelį su raudono rubino akute ir laikroduką, Alesia priimti griežtai atsisakė.
– Kiek kartų sakiau, kad nieko man nepirktum, – pasakė ji beveik piktai ir viską padėjo šeimyninėje ant stalo. – Nežinau, ką jūs galvojat, ko norit, bet aš iš jūsų daugiau nieko neimsiu. Be reikalo tik darot tokias išlaidas.
– O kas čia blogo? – nustebo naivuolis Lauras, – aš gi visai rimtai galvoju apie tave. Be jokių blogų minčių... Noriu, kad už manęs tekėtum ir tiek.
Alesia net atšoko.
– Jeigu dėl to, tai žinokit, kad aš niekada už jūsų netekėsiu, – bet pamačiusi, kaip Lauras pasikeitė iš veido, išsigandusi pasitaisė, – ne tik už jūsų, bet ir už nieko daugiau. Gyvensiu viena, auginsiu sūnelį, būsiu su juo visą gyvenimą, kol mane seną nukaršins.
Iškart lyg ir įsižeidęs, Lauras dabar nuliūdo, nuleido žemyn galvą, akys prisipildė ašarų. „ Kodėl man taip nesiseka? – susimąstė vaikinas, – tiek metų laukiau Katrytės, o ji taip negailestingai mane paliko. Nei rašo, nei pati atvažiuoja... Širdis jaučia, kad nei tie mokslai, nei tie egzaminai niekuo dėti. Puikiai žinau, kad ji čia daugiau niekada nepasirodys ir jokiu vestuvių su ja nebus. Bet kad ir Alesia manęs nenori. Kaip dabar po viso to man ją matyti? Kaip žiūrėti jai į akis? Ir išvis, kaip čia gyventi toliau? “
Nedrįsdamas į Alesią nė pažiūrėti, daugiau susigėdęs nei susikrimtęs, netaręs nė žodžio, Lauras dar pastovėjo minutėlę ir pagaliau tyliai išslinko iš šeimyninės į savo kambarėlį.
Ant stalo gulintį žiedą ir laikroduką pirmiausiai pamatė įėjusi Alesios motina, o vėliau ir tėvas, įžengęs paskui ją į šeimyninę.
– Kieno čia tie daiktai? – paėmusi į rankas žiedą, paklausė motina, – o, štai ir laikrodukas...
– Lauro, – atsakė Alesia ir nusišypsojo, – norėjo padovanoti. Jis ką tik man pasipiršo.
– Tikrai? – sukluso motina. – O ką tu jam pasakei?
– Pasakiau, kad nė negalvoju... – purtė galvą mergina, – o ką kita galėjau pasakyti?
– O ką jis sako? – kamantinėjo motina.
– Atrodo, kad nusiminė. Bet tuščia jo. Jis jau man pradėjo įgristi su savo tomis dovanomis. Pasirodo štai ko jis siekia.
– Seniai buvo galima suprasti, kad tu jam patinki, bet jis tau ne jaunikis.
– O kodėl ne? – nesutiko praktiškas tėvas, – gal ir visai neblogai būtų? Dabar dvaras priklauso tik Kęstučiui, o tada jau viskas būtų mūsų rankose. Jeigu, Dieve gink, kas atsitiktų su Kęstučiu, tai užaugtų kiti anūkai.
– Tai jau ne! – griežtai pasipriešino Alesia, – negana to, kad žmogžudys, o dar ir pusprotis. Kokie būtų mūsų vaikai?
– Kaip gali būti, kad toks vyras būtų nepilno proto? Ar pastebėjot kada, kad jis nusišnekėtų? Visada mandagus, pavalgęs padėkoja. Šnekėdamas visada žiūri žmogui tiesiai į akis. Ne taip, kaip koks netikėlis, kuris kavoja akis, bijo į žmogų pažiūrėti. Čia jau yra tarp savų kokia tai paslaptis ar išrokavimas. Bet čia jau ne mūsų reikalas. O daiktai geri, galėtum ir pasiimti. Vis tiek jie dabar niekam nereikalingi.
– Ką čia, tėte, šneki? – net pasipiktino Alesia, – kaip aš galiu imti ir dar tokius brangius daiktus, jeigu negalvoju teketi. Tegul deda kur nori, o man jų nereikia.