Kalėdinis apsakymas

Į šokius

Lauke svilino šaltis. Ant kaklo juostos, palto atlapų, kur iškvėpdavo garu virtusią šilumą, beveizint darėsi balta į drabužį įsiskverbusi šarma, sniegas, o paskui ir grynas balzganas ledas.
Bet kas jiems, dvylikamečiams vaikigaliams, tas šaltis ar ledėjanti apykaklė. Jie to net nepastebi, nes žiema visada yra žiema, ir šilumos nėra ko iš jos norėti. O be to, jau seniai sutemo, ir nei ant apykaklių, nei ant juostų nieko nesimato.
Jie tiesiog, kažko geresnio išsiilgusiomis ir sausų pamokų išsekintomis bei nualintomis širdimis, vaikščiojo miestelio gatvėmis ir iki kaklo persiėmę prieškalėdinės dienos nuotaika, negalėjo rasti sau tinkamos vietos. Baisiausiai norėjosi kur nors išlieti tą gerą nuotaiką, kam nors ją parodyti, su kuo nors kartu pasidžiaugti. Galvas buvo apsukęs kvailas ir neapsakomai išsiskleidęs noras - tegu šįvakar kartu su jais džiaugiasi visi kiti, visas pasaulis, visa jų mokykla... Juk rytoj Kalėdos.
Tuometinėje mokykloje apie Kalėdas buvo užginta net “prasižioti”. Tiesą sakant, tų užgintų draudimų nė vienas jų nepaisė ir bemaž visą praėjusią dieną kaip padūkę, ypač per ilgąją pertrauką, sveikino vieni kitus pačių greitosiomis popieriaus lapelyje pieštais atvirukais arba tiesiog parašytais keliais sentimentaliais žodžiais. Tai buvo kokia nors banali, paauglio galvoje nejučia gimusi mintelė arba kuris nors labiau patikęs per rankas leidžiamo atminčių sąsiuvinio nuvalkiotas ketureilis... Nors ta paauglių sveikinimosi pasaka ir viskas su tuo susiję pasauliui buvo senai žinomi, bet jie tą jausmą pergyveno pirmą kartą ir atrodė, kad jie, sveikindami vienas kitą, atrado kažką naujo ir nepaprastai viliojančio.
Jų širdyse jau buvo pradėjusios sprogti būsimos jaunystės godos, ir dažnai akys ir mintys, tarp visų kitų svarbių dalykų, kažkodėl užkliūdavo už mergaitės dailiai nuaugusių kojų, neįprastai sužibusių akių, lankstaus liemens posūkio, švelniai ištarto žodžio... Savotiškai išryškėjęs ir nepažintas potraukis buvo ne tik gilus, bet ir slėpiningas, priklausantis ne tik nuo tavęs, bet ir nuo kito, ligi šiol mažai vertinamo žmogaus. Tie bundantys širdy jausmai buvo tokie spalvingi, įvairūs ir stiprūs, kad vienumoje su jais paaugliai galėdavo žaisti ir džiūgauti lygiai taip pat, kaip kad prieš kelis metus džiaugdavosi ir gėrėdavosi kokiu nors nauju žaislu. Žinoma, su ta mergaičiuke susidūrę akis į akį, paaugliai niekaip negalėdavo išlementi normalaus ir paprasto žodžio. Kas kita būdavo, kai per pertraukas imdavosi dėl šiltesnės vietelės prie sieninės krosnies šono. Tada akiplėšiškai pašūkaudavo, padūkdavo, ir arčiau vienas kito priėję, rankomis ir kūnu bandydavo nustumti, užsiimti geresnę padėtį...
Po gana arogantiškai mokykloje praleistos prieškalėdinės dienos, vakare jie, trejetas miestelėnų, slankiojo tuščiomis ir šaltomis gatvėmis ir galvojo kur šįvakar benusidaužus, ką geresnio ir gudresnio bepadarius... Krūtinėse dar tebekunkuliavo neįprastos dienos jausmai, o aplink buvo šalta ir tamsi gruodžio mėnesio naktis.
Eidami tai viename, tai kitame žibalinės lempos apšviesto lango keturkampyje jie matė ant užuolaidų judant vaikų šešėlius, girdėjo prikūrentuose ir šiltuose kambariuose dainuojant ir grojant. Kai kur ten viduje blankiai degė ir kalėdinės eglelės žvakelės, ir per drobines užuolaidas, tarsi gelsvai raudonos aureolės, matėsi apvalios jų liepsnos. Į tas trobas jiems įeiti nevalia, nes niekas nekvietė, niekas jų nenorėjo ir nepripažino.
O Dievulis šią prieškalėdinę naktį, kaip ir visiems kitiems, jiems į širdis buvo įdėjęs po mažą šventiško jausmo gabalėlį ir jei šįvakar nebūtų galėję išeiti iš namų ir būtų turėję vaikščioti įprastuose savo kambariuose, sėdėti prie įprasto rūkstančios lempos apšviesto stalo, būtų buvę velnioniškai liūdna, ir vargu ar jie iš nusiminimo ir nuobodulio nebūtų pradėję ašaroti... Bet tam atsitikti nebuvo lemta, jiems pasisekė ištrūkti iš rutinos, šįvakar buvo laisvi kaip paukščiai.
Lauke nebuvo visai tamsu, nes juodai pilkame danguje švytėjo  ir mirgėjo tūkstančių tūkstančiai žvaigždžių ir žvaigždynų, o rytų pusėje pamažu ir nedrąsiai kilo mėnulis. Kai paaugliai galvas atvertę įdurdavo akis į dangų, rodėsi, kad ten visai ne žvaigždės, o kažkokie naktyje švytintys paukščių tako ūkai, baltomis paklodėmis susivynioję spindintys debesynai... Ir jų šventiniai jausmai švytėjo panašiais sproginėjančiais svajonių fejerverkais, tiesėsi savų jausmų spindinčiais paukščių takais.
Kai jau antrą ar trečią kartą apsukę ratą vėl ėjo ta pačia gatvele, Alis netikėtai pasakė:
- Vyrai, juk šįvakar Tėveliuose šokiai, o mes kaip neraliuoti galvijai valkiojamės gatvėmis ir nesugalvojame ką daryti. Ar mes neturime kojų ir galvų?
- Kadgi bilietams pinigų neturime...
- Juokdariai nelaimingi. Kas tau bestovės prie durų, kai šokti ateini vakarui besibaigiant. Juk kai išėjome į lauką jau buvo aštuonios... Nieko nelaukę maukime iš to suknisto miesteliūkščio... Ar jum nenusibodo klausytis tų užlanginių muzikų ir dainų?
Sumanymas buvo neblogas, bet pėsčiomis reikėjo įveikti septynetą kilometrų. Žinoma, nė vienas nebuvo bailys, prieštarauti nedrįso. Nutarė, ir tyliai šnekučiuodami jau girgždina sniegą, sparčiai žengdami Tėvelių link.
Paėjėjus porą kilometrų ir pakilus į kalnelį už šaltiniuoto upokšnio, kurio amžiną čiurlenimą šaltis buvo gerokai pritildęs, jie pajuto, kad rytvėjis dvelkia labai skaudžiai ir pašėlusiai svilina skruostus. Beeidami jau buvo sušilę, tik batai per pirštus visai nebesilankstė, nuo šalčio lyg sumedėjo. Pėdas lyg kas replėmis būtų suėmęs - nė krust nei į šonus, nei kitur. Bet kojos dar nešalo, greitų žingsnių įaudrintos širdys šerpiai varinėjo kraują, ir šaltis į vilnonį apavą dar negalėjo įkibti. Kad ir ne po šiltu drabužiu buvo karšta, tik kvėpavimo šiluma lipo tiršta šarma ant kepurių ausinių, apykaklių.
O juk šokių užtektinai, ypač per Adventą, būdavo ir mokykloje. Leido, niekas nedraudė. Trūkdavo tik vieno menkniekio, kad jie per visą vakarą nors vieną jų pašoktų... Prastypsodavo kur kertėn užsilindę, stebėdavo, kaip kiti šoka.
Gracingai kairėn ir dešinėn šokio sūkuryje lankstydavosi susikibusios mergiotės, gracingai ir žavinčiai judėdavo jų dailūs liemenėliai. O kartais tyliais ir bejausmiais veideliais, padėjusios mažą rankelę ant jauno, tik šįmet pas mus atkelto mokytojo peties, jos išdidžiai sukdavosi ir lyg sakydavo: "Štai kokios mes, štai kaip mes šokame... " Kai mokytojas šnekindavo, jų akelės narstydavosi gana koketiškai, veideliai dar labiau kaisdavo, o nežymiai pasuktos plaukų garbanėlės dar labiau plaikstydavosi apie ausis, kaktą, skruostus, tarsi primindamos, koks gyvas čia judėjimas, koks nuostabus šokis, koks geras šokio sukinys...
Nedrąsu jiems būdavo eiti per salę ir nusilenkti kuriai mergiotei, o dar nedrąsiau, kai pradėjus šokti, mergaitė žengia į vieną, o šokėjas visai į kitą pusę. Bet pradėjęs šokti, salės viduryje jau nebesustosi. Raitydavosi, pėduodavo, kitų stumdomi klupdavo, bet šiaip taip ištverdavo ir tą šokį užbaigdavo... Tad daug mieliau būdavo ruoštis šokiui, žadėti sau mintyse šokti ne šį, o kitą šokį... Būtinai kitą, nes užtenka šįvakar bekiurksoti kertėje ir žiūrėti kaip tą daro vyresnieji. Bet muzikantas grodavo trečią... ketvirtą... šeštą, o jie vis tebežadėdavo...
Tai ar reikėjo jiems, tokiems prisiekusiems šokėjams, tokiame pasiutusiame šalty dabar daužtis į tuos Tėvelius? Juolab, kad ten nebus nė vienos mokyklos mergiotės ir visi kiti ten bus nepažįstami... Bet jie jau traukia pro Maro kapelius, toli nuo kelio pasibėgėjusias sodybas, balkšvoje mėnesienoje nusidriekusius baltus, krūmais ir medžiais pasidabinusius laukus. Mirga šaltos žvaigždės, sproginėja nuo šalčio žemė ir įsitempę medžiai.
Štai jau ir Priešgaubės  - vingiuotas kelias kerta statų kalną, prie jo iš vienos ir kitos pusės glaudžiasi tankūs krūmokšniai.
- Va, šioje vietoje, - pastebi Alis, - gulėjo nušautas milicininkas.
- Prie pat kelio.
- Nušovė bevažiuojantį dviračiu... Pavilko du žingsnius į krūmus - ir ramu. Žaliuoja miškas ir žydi pakelės žolės. Kai besurado, prieiti nebegalėjo... Smarvė, musės... Baisu.
- Tikri niekšai, - atsiliepė susimąstęs Alis, kurio brolis buvo stribas.
Naktį viskas keisčiau atrodo, ir kai jie įžengė į kelio vingiais ir stačiais miškingais kalneliais  išsiskleidusias Gaubes, nesidairydami į šonus, skuodė bemaž ristele. Pakilęs mėnulis snieguotas pakeles apipaišė keverzotais ir tyliai kenčiančiais šaltį medžių ir telefono stulpų šešėliais... Tik tie trys ant kelio nelygumų šliaužiantys ir virpantys šešėliai lyg ir nepasidavė tai laukų rimčiai ir atkakliai yrėsi per šaltą ir plačią jos ramybę. Nė vienas einančiųjų gerai nežinojo, kur yra ta mokykla, kur ir kada reikės sukti į šoninį kelią...
Išėjus iš Gaubių, pakalnėje, prie senos pakelės sodybos,  sustojo pasiklausyti, bene išgirs kur nors grojant.
- Ar negirdit? - klausia Alis, - lyg žmogus šaukia, lyg bilda kažkas...
- Ir aš girdžiu, - patvirtina Zigmas.
- To dar mums betrūko, įsivelti į kokią istoriją... - niekinamai atsiliepė Paliukas, kurio brolis stribavo. - Einame į šokius, tai ir eikime nestoviniavę... Manding, čia niekas negroja ir nešoka...
- Gal žmogų kas pjauna, taip ir praeisime nepadėję jam? - klausia Zigmas.
- Daug tu, prišiktkelni, jam padėsi... Greičiau patį papjaus, tiek ir naudos iš tavo pagalbos, - aiškina Paliukas. - Ne tokius sutvarko...
Daugiau nieko nebesigirdėjo, tik spengė šalta naktis ir truputį zvimbė telefono laidai. Bet kai paaugliai pajudėjo, iš kažkur ant kelio atsiradęs vyras sustabdė juos ir paklausė:
- Iš kur ir į kur judate, ko čia sustojote?
- Klausomės ar neišgirsime begrojant. Einame į Tėvelius pasišokti ir paklydome... - paaiškino Alis.
- Tokiu laiku į šokius... Ar neapsisuko galvelės? - nepatikėjo vyriškis ir pasitaisė po drabužiu ant peties pakabintą ginklą.
- Truputį suvėlinom, tolimas kelias, neapskaičiavome... O be to ir neskubame, nes bilietams pinigų neturime... Į pabaigą leidžia šokti ir be bilietų...
Tas šiek tiek įtikino nepažįstamą vyriškį ir jis net parodė ir pasakė kaip nusigauti į tuos Tėvelius... Sunerimę ir išsigandę paaugliai, meilei bepaleido, greitai nužingsniavo tolyn.
- Va, jum ir klausytis - kas, kur... Gerai dar, kad sveikus paleido. Jeigu būtumėt lindę į tą sodybą, būtų buvę amen, - apibendrino įvykį Paliukas.
- Gerai, kad nepaklausė, kas tokie esame... - nutaikydamas mintį į Paliuką, netyčia grybštelėjo Zigmas.
- Pavojingi laikai... Jeigu ne Kalėdos, ar į tokį kelią kas eitų?.. - pateisino savo šio vakaro sumanymą Alis.
Kai paėjo dar porą kilometrų, pasuko iš kelio.
- Ar ir dabar dar negirdite, - prabyla patenkintas Alis, - dar tebegroja, atėjome pačiu laiku...
Jie visi lyg ir palinksmėja, o žvilgtelėję vienas į kitą, net susijuokia. Kiekvienam pasmakrėje beinant buvo užaugusi graži balta barzda ir dabar atrodė gana įspūdingai. Kiekvienas kaip beįmanydamas krapštė ją žemėn, nes susirinkusiems salėje nenorėjo parodyti, kokią šaltą naktį ir kaip toli jie ėjo. Kai įėjo į prieangį, muzikantai grojo iš abiejų pusių viliojamą suktinį...
- Negali būti, - abejojo Alis.
- Kam dar dantį užkalbinėji? Atėjome tiesiai į paskutinį suktinį...
Teko, kol neatsidarė salės durys, greitai apsirengti ir vėl neapšilus išeiti į šaltą lauką... Nors buvo gerokai sušalę ir šilumos lašas nebūtų buvęs pro šalį, bet savo vėlyvumu nenorėjo juokinti kaimo žmonių...
- Truputį suvėlinome. Ilgai užtrukome prie tos nelemtos pakelės sodybos, - nepatenkintas nesėkme ir mėgindamas pasiteisinti pastebi Alis.
- Jei būtume netūpčioję tuščiomis gatvėmis ir išėję anksčiau, galėjom gerai pasišokti, - pritarė ir Zigmas
- Galėjome... galėjome... O kas išėjo? - nepatenkintas šiuo vakaru ir visu sumanymu pamėgdžioja Paliukas.
- Nekaltinkit kitų, patys kalti būdami... Jei būtumėt atsisakę, ir aš nebūčiau ėjęs, - pyškina Alis. - Visi per Kalėdas norėjom pasišokti. Nepasisekė. Ką bepadarysi. Bent gryno oro gerai įkvėpėme, tai ne miestelio smarvėj murkdytis visą vakarą...
- Tik kad ko daugiau dar neįtrauktume... - nepasidavė Paliukas
Kelias atgal buvo sunkesnis. Dar labiau spaudė šaltis, mėnesienoje laukai puošėsi ir spinduliavo tūkstančiais baltų šarmos žvaigždelių. Nors ir lengvas rytvėjis, bet lupte lupo veido odą, ledinėmis žnyplėmis kibo į nosį, veido poodį ir kaulus. Neatlaikiusios šalčio vilnonės pirštinės, leido jam prieiti prie pirštų ir nebepalankstomai stingdė juos, seniai nebesilankstė ir sušalęs apavas... Rankas paaugliai su visomis pirštinėmis susikišo į kišenes, bet niekur nebegalėjo padėti kojų, nes joms vienišoms reikėjo žengti sušalusia ir kieta kelio juosta. Jie visi trys jau ne žengė, bet bėgte bėgo, šokinėjo. Traukė iš kišenių sustirusias rankas, trynė bebąlančius skruostus ir nosis.
- Na ir šaltukas nusidavė, - nebeiškentė nė Alis..
- Saugokime nosis ir skruostus. Vis patrinkime, pajudinkime, kad nepabaltų... -aiškino Zigmas.
- Triname, bet ar tas ką bepadės, kai taip svilina...
- Aš jau ir kojų pėdų nelabai bejaučiu, atrodo, kad kas į kietą ir ledinį gipsą būtų sudėjęs...
- Pabėgėkim, reikia joms duoti šilumos...
- Viskas gerai, kaip nors pareisime, svarbiausia, prie sodybos niekas nebesulaikė, - džiaugėsi Paliukas.
- Ir visai ramu buvo, nieko nebesigirdėjo... - neprieštaravo Zigmas.
- Ramu, neramu - ne tas yra. Reikėjo tik sustoti ir būtum pamatęs visą tariamą ramybę. Eik, nestodinėk, kur tau nereikia, ir niekas tavęs neužgaus... Šiais laikais tik smalsiuosius likimas negailestingai baudžia. Ir mums daug netrūko, tik bereikėjo pasukti į tą nelemtą sodybą...
Ir bėgo visi trys. Kaip begalėdami, kiek beįkabindami, bet miestelis, kaip tyčia, artėjo labai iš lėto, o šaltis nebeatsitraukė nė trupučio, nė sekundei. Vis giliau kibo į kojas, spaudė rankas, balino jų veidus...
Mėnulis, kiek kryptelėjęs į vakarus, švietė kaip švietęs, tik ryškus jo apvalumas tarsi tyvuliavo tarp šaltai mirgančių žvaigždžių ir stebėjo trejetą vyrukų, kurie greitu žingsniu ir lėta ristele prieškalėdinę naktį sutartinai girgždino sušalusį vieškelio sniegą. O jau besileisdama ryškioji Vakarė jiems šnabždėjo: "Vaikeliai, nesustokite, skubėkite namo, nes šaltis šoktelėjo daugiau trisdešimties... "


*    *    *

Mokykloje Kalėdų dieną, kaip ir visas kitas, buvo pamokos. Tik mokytojai buvo gerėlesni, neklausinėjo, nerašė dvejetų, nedavė sunkių namų darbų. Bet to niekas nežinojo, niekam nieko nebuvo sakoma.
Įdomesnis buvo tik vienas dalykas - pasirodė mokykloje trys draugai apšalusiais ir nesveikai paraudonavusiais skruostais, pamėlynavusiomis nosimis. Bet dėl ko jie apšalo prieškalėdinę naktį, nebuvo paaiškinta ir niekas nieko, nors ir smalsu, negalėjo nei sužinoti, nei pasakyti...
O susirinkę į savo būrelį trys paaugliai vis aptarinėjo keistą ir patį lemtingiausią tos nakties nuotykį:
- Ar ne mano tiesa? - klausia pašiurpęs Paliukas.
- Ar kas sako kitaip? - klausimu į klausimą atsikerta Zigmas.
Tą dieną visa apylinkė išgirdo - už Gaubių pakelės sodyboje Kalėdų naktį išžudyta šeima ir jų mažamečiai vaikai...