Dvaro klajūnas (10)

Sutvarkę visus dokumentus pas notarą, vyrai sutarė palaukti pavasario. Tiek Šelviui, tiek Galiniui reikėjo nuimti šiemetį derlių nuo laukų, susimokėti visus mokesčius, padengti visas susidariusias išlaidas.
Galiniui dar reikėjo nemažai pakloti samdiniams. Išpardavęs grūdus, jis su visais atsiskaitė, o pelną kaip ir visada pasidėjo į banką ir ėmė ruoštis į dvarą. Paskerdė kiaules, susūdė mėsą, išrūkė lašinius, dešras ir kumpius. Su daržovėmis ir bulvėmis nutarė palaukti pavasario, kai atvažiuos gyventi į ūkį nuomininkas. Gal susitars su juo? Tokį didelį kiekį parduoti dabar beveik neįmanoma, o ir neapsimoka. Galinis gerai žino, kad gaspadoriai dažnai pritrūksta pavasarį bulvių ir perka netgi didesnėmis kainomis.
Po  pokalbio su Šelviu Galinis visur klausinėjo, ieškojo nuomininko, kol pagaliau rado žmogų ir su juo sutarė. Didelės nuomos neužsiprašė, bijojo, kad, tam atsisakius, gali ne taip greitai surasti kitą, o pavasaris visai jau nebe toli.
Taip vykusiai sutvarkęs reikalus su Galiniu, Šelvys tiesiog atgijo. Jo jau nebe graužė nerimas, kad dvaras, jam mirus, gali nueiti niekais. Sandėriu su Galiniu jis pasiekė, kad tiek metų kauptas turtas, dėtos pastangos, lietas prakaitas neatitektų svetimiems, o viskuo naudotųsi užaugęs anūkas.
Kai Šelvys mažiau pergyveno, pagerėjo ir sveikata, o per žiemą seniokas ir visai atsigavo. Nebebuvo kada galvoti apie pernykščius skaudžius įvykius, reikėjo gerai pasiruošti pavasario darbams.
Buitiniai rūpesčiai padėjo Šelviui užsimiršti, atsikratyti po nelaimės visą laiką jį slėgusio beprasmybės jausmo, visai kitos mintys sukosi jo galvoje. Kilo noras gyventi, dirbti, siekti gerų rezultatų, pelno ir tuo visiems parodyti, kad jis atsitiesė, nepabūgo. Šelviui norėjosi atgauti gerą vardą, susigrąžinti žmonių pagarbą.
Kai atsigabeno Galinis, Šelvio jau buvo viskas paruošta sėjai. Vyrai sugaišo tik kelias dienas, kol viskas, ką Galinis atsivežė, buvo sudėta į vietą. Po to vyrai pasiraitojo rankoves.
Kartu su kumečiais jie abu ėjo į laukus, darbavosi nuo pat ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Į paruoštą išpurentą žemę jie bėrė grūdus bendram derliui. Sėjamoji nutilo tik tada, kai paskutinis grūdas nukrito į dirvą.
Šelvys linksmas ir laimingas. Jam malonu, kai, grįžęs iš lauko, mato šeimyninėje bėgiojantį anūkėlį. Berniukas gražus, šviesiaplaukis, bet nelabai panašus į Kęstą. Visas į motiną, kaip iš akies trauktas, o motina, pasirodo, visai maloni, graži iš veidelio, jauna moteriškutė.
Penkiasdešimtmetė Galinienė vikri, nesugriuvus, greita storulė. Ji Šelviui priminė jo paties žmoną. Moteris kartu su Barbora sukinėjasi prie pečiaus ir atrodo, kad abi sutaria. Marti Alesia (kitaip nepavadinsi kaip marti) užsiėmusi su vaiku, bet randa laiko apsitvarkyti po vidų. Jos dėka, kada tik neužeik, visada jauku, švaru šeimyninėje.
Beveik iširusi, netikėtai vėl susidarė šeima ir panašu, kad ji gali gyvuoti dar daug metų. Duok, Dieve, kad taip ir būtų...
Dvaro gyvenimas vėl grįžo į gerų, ramių laikų vėžes.
Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro gyvenvietėje skardenasi artimi širdžiai balsai. Nekuriam laikui apmiręs, vėl verda gyvenimas. Kur nepažvelk, visur juda tarp savęs pasišnekėdami žmonės ir dvaro gyvenimas tapo pilnaverčiu.
Po sėjos Šelvys daugiau laiko praleidžia didžiajame kambaryje, kur stovi popieriais užverstas rašomasis stalas. Kai atsirado daugiau laiko, Šelvys stengiasi juos sutvarkyti.
Per žiemą, nors Šelvys ir turėjo marias laiko, kažkodėl jo netraukė prie tokio darbo. Jis gyveno visai kitokiomis nuotaikomis. Šelvys geriau jau paskaitinėdavo laikraštį arba priguldavo pamiegoti, bet nori nenori reikia viską privesti prie tvarkos. Kai ką palikti, kai ką išmesti, kad neužimtų vietos. Paėmęs kokį nors kvitą ar pažymą, Šelvys jį ilgai varto rankose, skaitinėja, kol pagaliau nusprendžia, ką su juo daryti. Senesnius popierius Šelvys nukiša giliau, prieš tai ištuštinęs stalčius ir padarydamas vietos, tada deda naujus.
Prasidėjo kiti metai, atsiras ir nauji dokumentai.