kritikas

Užsidėjęs kritiko jis kaukę,
Vaikšto mandras, rėkia, šaukia.
„Apie gamtą gal geriau rašyk,
Čia papildyk, čia taisyk! “

Ir atsakymo ilgai nelaukęs,
Prideda dar:
„Jei apie meilę tu rašai,
Tai pamiršk tą žodį myliu.

Geriau sakyk, kad tavo siela skęsta
Jos dykumoj jausmų.
Ieškodama oazės,
Suranda tiktai saulės spindulių

O jeigu tu kažko ilgiesi,
Tai ilgesys yra klaidingas žodis.
Sakyk, kad egzistencija pakeičia formą,
Į lašą lietaus iš juodo debesies“

„Jei myliu, kritike, tai myliu, o ne skęstu.
Ir tau linkėčiau to paties,
Bet jeigu šiandien tuoktis sumanytum,
Tai nepamirški, mielas drauge, liemenės gelbėjimosi iš padėties“

Supyksta kritikas ir man atrėžia:
„ Tu Dvasios ubage, tu menkas, turtuose paskendęs, pasaulieti.
Jeigu nesugebi klausyti Mano patarimų,
Tai ir numirsi neapsilankęs Dvasios gelmėse“

„Teisingai, tu, sakai -
Aš pasaulietis,
Nes priimu viską taip, kaip ir matau
O dvasingumą ne skurdu matuoju. “

„O pasirodo tu dar ir kvailys.
Tiktai skurde žmogus dvasingu gali tapti,
Tiktai išsižadėjęs žemiškųjų turtų
Jis gali dvasioje pajust pilnatvę. “

„O, tu, man pasakyk tada,
Kaip dvasiškai galiu aš tobulėti,
Kai galvoje kiekvieną dieną tik viena mintis,
Ar alkis šiandien ar mirtis? “