Vis tiek aplipęs dulkėm

Ne visada aistringai gyvenu,
Ne visada pavyksta nugalėt.
Ir būna, kad visai apdulkęs,
Prakaitą nuo purvinos kaktos braukiu.
O būna, kad pakylu
Virš išsprogusio vulkano,
Tik dar aukščiau gerokai.
Tada jokia mintis nešauna
Griūt ant kelių maldai
Ar panarinus galvą poterius šnabždėti.
Tada tik išsakyti norisi tiek daug,
Kad net užstringa žodžiai gerklėje.
Kol galop nurijus viską suprantu,
Kad, nors pakilęs virš dausų,
Aš vis dar toks dulkėtas.