Aš – nugriauta sodyba

Nuo amžių žmonės statė, o ne griovė –
Namus, kūtes, gyvenimus su meile –
Tokiais darbais įprasminta tikrovė,
Rimavosi kaip nuostabiausios eilės.

Prie slenksčių numintų laukinių durų
Karta karton įrašė tvirtą mintį –
Tiktai nubraukęs prakaitėlį sūrų
Galėsi savo žmones išmaitinti.

Namų antram gale senieji karšo,
O šitoj pusėj augo jau anūkai –
Jauni tėvai per vasarinį karštį
Dalgius ir sviestą dzingino ir suko.

Ir šilumos, ir rūpesčių užteko,
Visi suprato nerašytą tiesą –
Alkiu švytėjo vaiko linksmos akys,
Kai duona iškepta ant lovos vėso.

Ir taip kvepėjo duonkepis prikrautas,
Kad visas kaimas maudėsi pavėjui –
Tarsi gilus, skaidraus upelio srautas
Per širdis, per krantus būt išsiliejęs.

Ir buvo vargas su džiaugsmu atskiestas,
Žiaurumas su malda iš lūpų vėrės,
Ir buvo delnas suragėjęs, kietas,
Įdegęs veidas spindesiu kaip varis.

Sutilpo viskas veidrody kaimelio,
Tiktai ne išdavystės, ne apgaulės –
Nuo pat tada, kai rankom miltus malė,
Kai dirbdavo nuo saulės iki saulės.

Kiek visko pro namus pakalnėn bėgo,
O kartais ir į kalną pastūmėti,
Bet likdavo žmogus, jo žemės jėgos
Ir likdavo troba su kiemo klėtim.

To namo šaknys lūkesčius išsaugo,
Čia jokios audros nepakeičia nieko.
Net cementas su geležim suaugęs,
Greičiau sutyžta, sutrupa, nelieka.

Ir kai atėjo tas grubus, niekingas
Senų sodybų nugriovimo metas,
Žiauri dvasia rytų ūsuoto „kingo“,
Čia švaistėsi mirtim ir keikės „matais“.

Tiktai tada ant gimto namo slenksčio
Liūdnai gulėjo sumesti lavonai –
Mirties poza ant žemės išsilankstę,
Kietais delnais uždengę gimtą klonį.

Ir taip tyku čia pasidarė, rodės –
Žvėrių nei paukščių, nei gandrų tarškimo.
Tik traktoriai niekingą vagą skrodė,
Užardami senos sodybos kiemą.

Nebesugrįš žmogus klajūnu tapęs,
Į gimtą vietą, kur troba sudegus –
Išvarė jį mirties baisiais etapais
Ir nukryžiavo Sibiro gulaguos.